Šiandieną kviečiame susipažinti su augalais, kurie žiedus ima krauti dienoms trumpėjant ir naktims vėstant.
Paprastai nepaprastas
Jurginų gentis (Dahlia Cav.) priskiriama astrinių šeimai (Asteraceae). Tai daugiamečiai žoliniai šakniagumbiniai augalai su stačiais arba šliaužiančiais šakotais stiebais. Lapai priešiniai, plunksniškai suskaldyti, dažniausiai žali, rečiau – purpurinio atspalvio.
Žiedynai gali būti 2–40 cm skersmens, ilgakočiai, sudaryti iš vamzdiškų ir liežuviškų žiedų, įvairiaspalviai. Jurginai kilę iš Centrinės Amerikos ir priskiriami aukštikalnių platumų augalams. Jų žydėjimas prasideda rudenį, kai dienos trumpėja, o naktys vėsta.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo specialistai pabrėžia, kad jurginas – įprastas lietuviško darželio augalas, tačiau pasidomėjus šio augalo istorija randama įdomių faktų: šie augalai kildinami iš Meksikos ir plačiajame pasaulyje yra vadinami ne jurgino (Georgina), o Dahlia vardu. Kaip gentis jurginai pirmąkart buvo aprašyti ne laukinėje gamtoje, o botanikos sode.
1791 m. Karališkųjų Madrido sodų botanikas Antonio José Cavanillesas gavo jurginų sėklų siuntą iš Meksikos. Pasėjus sėklas išaugo augalai, nepanašūs į jokius anksčiau žinomus.
Tuomet A.J.Cavanillesas veikale „Icones et Descriptiones Plantarum“ ir aprašė naują mokslui augalų gentį. Naujai augalų genčiai vardas buvo suteiktas garsaus švedų botaniko Andreaso Dahlo garbei. Todėl daugelyje pasaulio kalbų ir prigijo šis lotyniškas pavadinimas „dahlia“.
Kiek vėliau, 1803 m., kitas botanikas – vokietis Carlas Ludwigas von Willdenowas tą pačią gentį aprašė kitu vardu – Georgina, vokiečių kilmės botaniko Johano Gotlybo Georgi garbei. Kadangi gentis jau buvo aprašyta anksčiau, Georgina vardas liko tik sinonimu. Tačiau iš šios istorijos kilo lietuviškas augalo vardas – jurginas.
J. H. Georgi dirbo ne Vokietijoje, o Rusijoje – Sankt Peterburge, todėl čia ir prigijo augalo vardas – georgin. Taigi, lietuviškasis augalo vardas jurginas yra tiesioginis vertinys.
Nėra mėlyno ir žalio atspalvio
Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sode sukaupta daugiau nei 200 jurginų veislių. Šiuo metu pasaulyje aprašyta apie 35 genties rūšys ir sukurta daugiau nei 20 tūkst. veislių.
Manoma, kad į Lietuvą jurginai 1812–1814 m. pateko iš Rusijos. Vėliau šios gėlės išplito ir tapo mėgstamomis darželiuose, gėlynuose bei namų kiemuose.
Laikui bėgant Lietuvoje buvo sukurta daug vietinių veislių. Juozapas Strumila šioms gėlėms paskyrė veikalą „Traktat czyli nauka o georginach“ („Traktatas arba mokslas apie jurginus“, V., 1845).
Gamtoje skaičiuojama apie 40 laukinių jurginų rūšių, iš kurių tik trys buvo panaudotos selekcijoje: visa dydžių ir spalvų įvairovė yra kilusi iš jų. Šiuo metu pasaulyje aprašyta apie 35 genties rūšis ir sukurta daugiau nei 20 tūkst. veislių.
Lietuviškų gėlių selekcija prasidėjo 1959 m., įkūrus Lietuvos sodininkystės draugiją. Prie jos įsikūrė Lietuvos gėlių selekcininkų sekcija, 1989 m. tapusi savarankiška organizacija Lietuvos gėlių selekcininkų susivienijimas.
VU Botanikos sode sukaupta apie 200 jurginų veislių, siekiant supažindinti lankytojus su jų spalvų bei formų įvairove, pritaikymu puošiant aplinką.
Lietuvoje išvesta iš viso apie 70 jurginų veislių. Dalis lietuviškų jurginų veislių išvesta ir pačiame VDU Botanikos sode. Ne atsitiktinai nemažą kolekcijos dalį sudaro selekciniai sėjinukai, kurie yra auginami, atrenkami, stebimi ir vėliau registruojami kaip naujos veislės.
Kolekcija sudaroma parenkant veislės, pagal požymių kombinacijas – žiedyno formą ir spalvą, Pagal spalvas jurginai skirstomi į 15 grupių, tarp kurių nėra tik mėlynos ir žalios atspalvių. Pagal žiedyno formą – į 12 pagrindinių grupių.
Jurginai jautrūs vietai
Jei jurginus ruošiatės sodinti lauke, neskubėkite sulaukę pirmųjų šiltų dienų – dar gali užklupti šalnos, o šie augalai joms ypač jautrūs. Dažniausiai pavasarį, sužydėjus sodams, ateina šalnos. Jei jau iki tol jurginus pasodinote, reikia juos pridengti, kad šalnos nepažeistų pirmųjų ūglių. Svarbiausia taisyklė – jurginus galima sodinti praėjus šalnoms.
Natūraliai jurginai auga aukštikalnėse, jie mėgsta šilumą ir su vėjais nedraugauja. Todėl ir pas mus jurginai gausiausiai žydi antroje vasaros pusėje ir ypač rudenį, kai dienos dar šiltos, o naktys jau vėsios. Geriausia parinkti vietą pietiniame šlaite, užuovėjoje. Prieš sodinant jurginus, reikia jiems išrinkti tinkamą vietą.
Nepatartina jurginų sodinti po medžiais, nes jiems reikia pakankamai maisto medžiagų, o medis jas sunaudoja ir nelabai kas lieka jurginui. Taip pat jurginus reikėtų sodinti toliau nuo didesnių medžių pavėsio, nes šioms gėlėms reikalinga šviesi ir derlinga vieta.
Saulė augalus turi apšviesti ne mažiau kaip 8 val. per dieną. Būtų idealu, jei per patį vidurdienį gėlės atsidurtų nedideliame pavėsyje. Daugumos veislių žiedai saulėkaitoje išblunka, bet yra ir tokių, kurie tampa ryškesni ir spalvingesni.
Jurginai nemėgsta itin drėgnų vietų, užmirkimo, todėl svarbu, kad gruntiniai vandenys nebūtų aukštai pakilę. Atsižvelkite ir į dirvos rūgštingumą – nors jurginai nėra itin išrankūs, rūgščioje žemėje jie neaugs.
Skirtingai nuo daugelio kitų gėlių, jurginus galima ilgiau auginti vienoje vietoje. Dirvai jie nėra labai reiklūs, tačiau tinkamiausi purūs, šilti, vandeniui ir orui laidūs, tačiau drėgmę sulaikantys dirvožemiai. Jurginai gerai auga ir priemolio – molio, ir priesmėlio dirvose.
Sunkias molio dirvas galima pagerinti smėliu, durpėmis, kompostu. Jurginai toje pačioje vietoje gali augti 2–3 metus, jei augo vienais metais, galima sodinti ir toliau toje pačioje vietoje, pakeičiant gruntą.
Jurginų sodinimas
Žemę, kurioje sodinsite jurginus, reikia paruošti rudenį – suarti bei patręšti, o pavasarį ją vėl perarti, supurenti. Prieš sodindami apžiūrėkite turimus šakniagumbius, ar jie nėra supuvę. Reikia apžiūrėti, ar visi šakniagumbiai yra sveiki, tinkami sodinti.
Senstant šakniabumbių išorinės ląstelės medėja, gumbas šiurkštėja, skilinėja. Šalia senų šakniabumbių auga naujos šaknys, formuojasi nauji jauni šakniagumbiai. Šie lengvai atsiskiria nuo seno šakniagumbio ir gali būti padalinti. Jeigu jie kasmet nedalijami, seni stiebai ir šakniagumbiai pamažu pradeda nykti.
Jurginų kerą reikia dalyti, kol jis tam tinkamas. Gimtinėje jurginai yra daugiamečiai: dirvoje žiemoja jų šakniagumbiai su šaknies kakleliu, t.y. ta vieta, kur stiebas jungiasi su šakniagumbiais.
Kitaip negu bulvių gumbai, jurginų šakniagumbiai neturi augimo pumpurų – jie esti tik ant šaknies kaklelio. Todėl šaknies kaklelis yra svarbiausia ir jautriausia jurgino dalis, nuo kurios priklauso augalo ilgaamžiškumas.
Mūsų klimato sąlygomis jurginų antžeminė dalis (lapai ir stiebai) pažeidžiami jau pirmųjų šalnų, todėl auginant jurginus svarbu nuo pašalimo apsaugoti jų šaknies kaklelį. Jeigu ant gumbų yra puvinio, jį reikėtų išpjauti iki sveiko gumbo ir patepti su medžio anglimi, taip dezinfekuoti.
Nekokybiškos sodinamosios medžiagos neverta sodinti, nes užims vietą ir rezultato nebus – įdėsite darbo ir nesulauksite gražių augalų. Jei gumbas normalus, sveikas, duobutėje sodinamas vienas gumbas. Jei gumbai silpni – rekomenduojama vienoje duobutėje pasodinti 2–3 gumbus.
Pasodinus nepadalintus kerus, kuriuose yra pernykščiai gumbai, pastarieji trukdo formuotis naujiems gumbams. Didelius kerus galima padalinti į kelis, tačiau svarbu, kad kiekviena atskira dalis turėtų šaknies kaklelį – ten yra miegantys pumpurai, iš kurių išauga stiebai ir ant jų formuojasi žiedynai.
Jei turite nedidelį kiekį šakniagumbių, prieš sodinimą juos galite parą pamirkyti vandenyje, kad šaknys prisitrauktų drėgmės. Tai paskatina augimo procesus. Nuo jurgino veislės ir šaknų dydžio priklausys, kokio gylio duobės prireiks.
Jurginų šaknys yra skirtingos – žemesnių, smulkesnių veislių šaknys nedidelės, todėl duobelės nėra gilios (15–20 cm), o jeigu jurginai stambesni, prireiks ir 50–60 cm gylio duobės.
Jurginų gumbai sodinami į šiltą ir gerai išdžiūvusią žemę. Į šaltą žemę pasodinti gumbai toliau „miega“. Jei jie sveiki, nėra ko bijoti. Dirvai sušilus, pradės leisti šaknis, kartu – ir daigus. Blogai būna, kai dirva ne tik šalta, bet ir šlapia. Todėl geriau gumbus pasodinti vėliau, negu juos supūdyti.
Antroje gegužės pusėje, kai praeina šalnų pavojus, sodinami sudaiginti šakniagumbiai. Vėliausiai (birželio pradžioje) sodinami įsišakniję auginiai.
Iki Joninių pasodinti jurginai dar gali džiuginti žiedais. Pasak patyrusių augintojų, paskutinis terminas – liepos 15 d. Žinoma, šitaip elgiamasi tuomet, kai tenka išsaugoti kokius nors ypatingus, vėlai įsigytus gumbus.
Jei gumbas normalus, sveikas, duobutėje sodinamas vienas, jei silpnas – rekomenduojama vienoje duobutėje pasodinti 2–3 gumbus. Šakniagumbis padedamas taip, kad augimo pumpuras būtų viršuje ir šalia įsmeigto kuoliuko. Pasodinus suformuojama lėkštės formos duobutė, kad saulė greičiau įšildytų dirvą ir laistant nenutekėtų vanduo.
Jurginams augant, žemė apie juos nuolat apkaupiama, todėl rudeniop aplink stiebą susiformuoja kauburėlis, saugantis gumbus nuo perteklinio vandens, o stiebo pamatą – nuo pašalimo, kai prasideda pirmosios šalnos.
Didesniame plote augalus sodinkite 70–90 cm atstumu, o jei sodinate eilėmis, tarp jų palikite 80–100 cm tarpą. Jei prieš tai žemė nebuvo tręšta, tai galima daryti sodinant. Iškasus duobelę galima įberti truputį kompleksinių trąšų arba perpuvusio mėšlo, bet būtina ant viršaus uždėti žemės, kad gumbą dėtume ne tiesiai ant trąšų ar mėšlo.
Daugumos jurginų veislių kerai gerai jaučiasi ir be pririšimo, atlaiko netgi stiprias rudens vėtras. Bet sodindami aukštesnius ir stambesnius jurginus galite iškart įsmeigti porą kuoliukų, ypač jei gumbai stambūs. Taip pasižymėsite vietą, kur jurginai pasodinti, ir kai paaugs bus galima iškart pririšti.
Jeigu kuoliukus smeigsite vėliau, galite pažeisti jurgino šaknis, o sodindami matote, kur šaknys išsidėsčiusios. Taip apsaugote jurginą ir padarote iš karto du žingsnius į priekį.
Reikalingas apkaupimas ir tręšimas
Pasodintus jurginus galite pamulčiuoti – tai pristabdys piktžolių augimą, sulaikys drėgmę ir šilumą bei padės augalui greičiau įsišaknyti. Pavojinga lieti vandenį į duobutę jurginus sodinant: dar šaltoje dirvoje gumbas gali supūti.
Pavasarį dažniausiai dirva būna pakankamai drėgna, todėl jurginų po sodinimo laistyti nebūtina ir netgi nerekomenduotina. Dažniausiai jurginai pradedami laistyti jiems sudygus. Jurginai reikalauja pastovios dirvos drėgmės. Reguliariai laistytų jurginų žiedai būna didesni, spalvingesni ir gražesni.
Jeigu dirva lengva, jurginus reikėtų laistyti dažniau, jeigu per savaitę 2–3 dienas lijo lietus, drėgmės pakanka. Gėlėms augant, svarbu nuolat naikinti piktžoles ir purenti žemę. Svarbus ir augalo apkaupimas – išrovus piktžoles, jurginus reikia apkaupti, nes tai sutvirtins augalą bei padės sukaupti daugiau maisto medžiagų. Tai ypač aktualu atėjus rudeniui ir artėjant šakniagumbių iškasimui.
Jurginų tręšimui pasirinkite apniukusią dieną, prieš tai palaistykite augalus. Pirmoje vasaros pusėje, jeigu nebuvo įterpta kompleksinių trąšų sodinant, reikėtų patręšti pavasarinėmis trąšomis, o antroje vasaros pusėje reikia mažiau azoto, reikėtų trąšų turinčių daugiau kalio ir fosforo, kad gumbai geriau žiemotų. Norintiems didesnių žiedų ir tvarkingesnio augalo, rekomenduojama jurginus genėti.
Pradėjus augti ūgliams, palikite 2–3 tvirčiausius stiebus, kitus pašalinkite, taip pat šalinkite apatinius pažastinius ūglius. Pasirodžius pirmiesiems pumpurams, nuskinkite ant trumpiausio stiebo augantį pumpurą, tuomet šoniniai žiedai bus didesni.
Jurginus galima tręšti organinėmis arba mineralinėmis trąšomis. Kartais jos naudojamos kartu. Jei turime organinių trąšų, jurginams skirtą žemę iš rudens reikia giliai (25–30 cm) suarti arba sukasti, įterpiant apie 10 kg/m2 perpuvusio mėšlo ar komposto.
Tinkamai paruoštas ir gerai perpuvęs kompostas – puiki trąša, kartais jo visiškai užtenka, kad jurginai būtų aprūpinti maisto medžiagomis visam augimo sezonui.
Jei organinių trąšų neturime, tręšiame pavasarį. Pagrindiniam tręšimui labiausiai tinka kompleksinės trąšos su nedideliu azoto kiekiu. Mineralinių trąšų pasiūla didelė, tačiau nėra skirtų specialiai jurginams.
Pavasarį paprastai naudojamos kompleksinės trąšos, kurių sudėtis – 10–10–15(20) NPK, į m2 beriant 20–80 g (priklausomai nuo dirvos derlingumo). Dalis augintojų renkasi bulvėms skirtas trąšas.
Jurginų paruošimas žiemai
Jurginai lauke nežiemoja. Rudenį juos būtina iškasti ir tinkamai paruošti saugojimui per žiemą. Kai kurie sodininkai skuba su jurginų iškasimu rudenį, kai krūmai dar visai žali ir ant jų daug žiedų ir pumpurų. Tokie gumbai nesubrendę, per žiemą sunkiau išsilaiko.
Kol augalas su žaliais lapais, šaknų sistema kaupia maistingas medžiagas. Tokiu būdu augalas ruošiasi žiemai, subręsta, todėl atitinkamai geriau laikysis per žiemą.
Kitas kraštutinumas, kai jurginas stipriai pašalęs. Tai irgi negerai, nes toks jurginas pradeda pūti. Už savaitės po naktinių šalnų galima kasti. Per tą laiką nieko blogo nenutiks.
Jurginų iškasimui pasirinkite saulėtą dieną, rudeninėje saulėje jurginų gumbai gerai apdžiūsta. Prieš kasimą nukirpkite stiebus sekatoriumi, palikdami 10–15 cm virš žemės. Jeigu stiebai labai stori, naudokite sodo pjūklą.
Toliau kaskite kastuvu arba sodo šakėmis. Reikia kasti po truputį iš visų pusių apie 30 cm nuo stiebo, nes gumbai eina į visas puses ir juos galima pažeisti.
Traukite kerą kastuvu, viena ranka prilaikant už stiebo. Jokiu būdu netraukite kero už stiebo, nes yra pavojus pažeisti ties šaknies kakleliu susiformavusius kitų metų pumpurus. Po to rankomis atsargiai nuvalykite nuo gumbų žemes – geriausia praplauti stipria vandens srove su sodo žarna ir apdžiovinti apie parą.
Kai kurie sodininkai neplauna gumbų ir saugo rūsyje. Tokiu būdu gumbai gerai išsisaugo iki pavasario. Viskas priklauso nuo laikymo sąlygų.
Po kasimo reikia pašalinti pradėjusius gesti gumbus, nukirpti nuo gumbų visas plonas šakneles, patrumpinti stiebus. Kad nesumaišytumėte veislių, uždėti etiketę su pavadinimu. Gerai jurginus apdoroti specialiais preparatais, skirtais šaknims ir gumbams apdoroti, palaikyti gumbus skiestame pagal instrukciją preparate ir apdžiovinti.
Yra keli jurginų saugojimo būdai ir kiekvienas sodininkas išsirenka labiausiai jam tinkamą. Saugojimui yra naudojamos dėžės, kur šaknys gulės laisvai, joms netruks oro. Šaknis galima užpilti sausomis pjuvenomis, smėliu ar pelenais. Geriau gumbai truputį sudžius, negu bus drėgni ir supus.
Jurginus galima laikyti rūsyje, bet jeigu temperatūra jame nebūna žemiau nulio. Turi būti šalta patalpa be didelių temperatūros svyravimų. Galima laikyti ir kitose patalpose, kur temperatūra ne aukštesnė 10 laipsnių. Geriausia temperatūra nuo 3 iki 6 laipsnių. Oro drėgnumas saugojimo patalpoje turi būti apie 80 proc., taip pat turi būti ventiliacija.
Šaknis reikia būtinai dalinti. Kai kurie sodininkai daro tai iš karto rudenį, kiti pavasarį prieš sodinant.
