Viena iš prieinamumo gido autorių, Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros docentė Jūratė Tutlytė kviečia užsukti į Laisvės alėjoje įsikūrusį jaukų „Kaunas 2022“ biurą. Jūratė yra programos „Dizainas laimei“ kuratorė, tad pokalbį nuo to ir pradedame.
Jūrate, ar dizainas visiems gali būti viena iš laimės sąlygų?
Manau, kad taip. Juk dizainas padeda stiprinti žmogaus ir aplinkos, žmonių tarpusavio ryšius, o kuo harmoningesnis ryšys, tuo daugiau laimės viduje ir išorėje.
Į „Kaunas 2022“ komandą atėjote su dizaino visiems idėja?
Ne, pirmiausia galvojau apie Kauną kaip dizaino miestą. Nuo 2015 metų UNESCO kūrybinių miestų tinkle Kaunas yra dizaino miestas, tą titulą pelnė dėl savo modernistinės architektūros. Vis dėlto, nors šis tarpukario architektūros paveldas tikrai ypatingas, mano galva, tokiam vardui pateisinti tokios miesto tapatybės nepakanka. Būtina galvoti apie šiuolaikinį tiek architektūros dizaino, tiek dizaino apskritai įprasminimą. Iš tiesų šiandien vis dažniau kalbama, kad dizaino mąstymo (angl. design thinking) logika, tai yra produkto vystymas nuo idėjos iki preliminarios formos, yra efektyvus būdas spręsti daugelį problemų, taip pat ir viešųjų paslaugų.
Anksčiau dizainas pirmiausia buvo siejamas su estetika ir funkcionalumu.
Ir daiktais. Dizainas yra lyg pridėtinė vertė, kuri gali vartotoją patraukti pirkti, naudoti. Sovietinėje terpėje dizainas neatliko savo funkcijos, nes nebuvo laisvosios rinkos. Dėl to ir neturime dizaino kultūros, bet man atrodo, kad svarbu dizaino terminą vartoti ir jį įprasminti nauju turiniu.
Pradėjusi dirbti „Kaunas 2022“ komandoje atsigręžiau į Vilnių – tai buvo pirmoji Europos kultūros sostinė (2009 m. – red. past.), savo programoje dizainui skyrusi atskirą dėmesį. Vilniečiai turėjo ambicijų ir dizaino visiems srityje, bet jų idėjos neįgavo pagreičio. Mums ši kryptis pasirodė labai prasminga. Užmezgėme ryšius su asociacija „Dizainas visai Europai“ (Design For All Europe) – tarptautiniu tinklu, kuris rūpinasi aplinkos pritaikymu įvairiems vartotojams, tarp jų ir turintiems negalią. Šiandieniniame globaliame pasaulyje, kuriame žmonės migruoja, keliauja, maišosi, labai svarbu galvoti apie įvairų vartotoją, o ieškodamas visiems tinkamo sprendimo atsiduri į universalaus dizaino strategiją.
„Kaunas 2022“ tapo šios asociacijos nare, ir tai davė pasaulinį matymą, galimybę dalytis gerosiomis patirtimis. Jau po pirmųjų mokymų, kuriuos vedė šio tinklo ambasadorius iš Italijos Pete Kercheris, patys kitaip pradėjome žiūrėti į mūsų apklinką. Dizaino visiems filosofija plečia suvokimą, kaip turėtų būti konstruojamas pasaulis. Juk dabartinės bendrosios erdvės suprojektuotos sveikam 25 metų amžiaus žmogui. Bet juk visuomenė labai įvairi, ji sparčiai sensta, turime į tai reaguoti, galvoti, kas bus po kelių dešimtmečių.
Lotynų
Prancūzų
Anglų
Kaip universalaus dizaino kontekste atrodo Kaunas, kiek jame vietos įvairiems žmonėms?
Man atrodo, Kaunas pritaikymo prasme niekuo neišsiskiria iš kitų Lietuvos miestų – darbo čia labai daug. Be to, nemažai Kauno visuomeninių institucijų įsikūrusios kultūros paveldo objektuose, o jų pritaikymas yra didžiulis iššūkis. Šiuolaikiniai pastatai gal labiau atitinka bendruosius standartus, bet, sakyčiau, labai dažnai tie standartai suprantami labai formaliai. Pavyzdžiui, jei turi būti liftas ar užvažiavimas, tai jis būtinai bus nugrūstas kažkur į pastato galą arba visai į kitą pastato pusę, o tai reiškia, kad negerbiamas negalią turinčių žmonių orumas, visuomenė dėl fizinės aplinkos segmentuojama. Iš tikrųjų sprendiniai, kurie tinka negalią turintiems žmonėms, yra labai universalūs, tinka įvairioms visuomenės grupėms. Nekalbant apie tai, kad įvairių negalių turi tikrai didelė visuomenės dalis – kiek žinau, šių žmonių yra panašiai kaip Klaipėdos ir Šiaulių gyventojų kartu sudėjus.
Užsibrėžėte tikslą, kad Kaunas iki 2022 metų taptų draugišku visiems miestu?
Būtų labai smagu tai pasiekti, bet matome, kad yra labai daug ką veikti. Ir mums patiems, kad taptume vėliavnešiais, taip pat reikia labai daug ką išspręsti. Praėjusiais metais paruošėme prieinamumo gidą, surinkome daug informacijos apie prieinamumą, sudėliojome sąrašą veiksmų, kuriuos reikia padaryti, kad organizacija taptų prieinama kaip fizinis objektas, ir ką daryti, kad renginiai būtų prieinami visiems. Tai ilgalaikis procesas, reikia daug ką iš anksto planuoti, galvoti apie būsimą auditoriją, planuoti, kokių specialistų reikės norint renginį pritaikyti įvairiai auditorijai. Be to, reikia suplanuoti savo resursus, nes tai reikalauja papildomų kaštų. Vis dėlto nauda ir grąža taip pat yra smarkiai didesnė. Tai liudija ir mūsų kvietimu Kaune viešėjęs pagal dizaino visiems metodiką dirbantis dizaineris Alexas Dobaño. Jis kūrė garsiosios „Sagrada Familia“ bažnyčios Barselonoje ženklinimo sistemą, rūpinosi, kad informacijos pateikimas erdvėje būtų aiškus, patogus, gerai matomas, pateiktas keliomis kalbomis. Po to šio turistinio objekto lankytojų padaugėjo net 25 procentais.
Praėjusių metų gruodį pristatėme jį Kultūros ministerijoje, norime juo dalytis kuo plačiau, norisi užkurti bendrą judėjimą. Todėl kviečiame ne tik dalytis, bet ir kartu kurti, teikti pastabas, pasiūlymus, nes juk mes irgi tai darome pirmą kartą.
Ar jūsų parengtas prieinamumo gidas jau sulaukė susidomėjimo?
Iš tikrųjų domisi, naudojasi, bent jau Kaune. Džiaugiamės, kad Kaune nemažai įstaigų tampa „Kaunas 2022“ partnerėmis ir per artimiausius dvejus metus keis savo aplinką arba kurs specialius projektus. Sulaukėme tikrai įdomių paraiškų, daugiausia susijusių su esamų produktų, parodų, spektaklių pritaikymu. Pavyzdžiui, kaip koncertinį patyrimą perteikti žmonėms, kurie negali pajudėti iš slaugos namų ar specialių internatų ir pan. O Kauno kamerinis teatras stengsis per artimiausius dvejus metus pritaikyti net 25 spektaklių. Laikas bėga, tad norisi kuo greičiau sulaukti projektų įgyvendinimo rezultatų.
Ką dar planuojate nuveikti iki 2022 metų?
Mūsų partneriai iš Olandijos pasidalijo savo tyrimo rezultatais – pasirodo, teikti informaciją apie prieinamumą yra didelė prieinamumo dalis. Todėl šiais metais, bendradarbiaudami su agentūra „Critical“, esame numatę įdiegti prieinamumo gido įskiepį interneto svetainėms, jis padės ženklinti renginių ir erdvių prieinamumą. Be to, norim su architektais paruošti pavyzdinį ženklinimo prototipą – kaip ženklinimas turėtų atrodyti erdvėje: eksterjere ir interjere. Planuojame iki 2022 metų visiškai pritaikyti ženklinimo sistemą viename objekte – kurioje nors kultūros institucijoje. Kiti vėliau galės naudotis parengta universalizuota schema, tereikės užsisakyti ir įsidiegti. Be to, dar atsigręžėme į Kauno atvykimo ir išvykimo vartus – norime, kad geležinkelio stotis ir oro uostas svetingai pasitiktų visus atvykstančius, kad kelionė į Kauną ir iš jo būtų visiems patogi ir sklandi. Ne viskas mūsų jėgoms, labai tikimės organizacijų atvirumo, architektų ir dizainerių pagalbos.
Ar nekankina jausmas, kad įžengus į šį lauką galo nesimato, tobulumo pasiekti neįmanoma?
Reikia stengtis daryti tiek, kiek tuo metu gali. Negali tikėtis, kad išspręsi tobulai, bet jeigu stengiesi, tai ir kiti užsikrečia, ir tos idėjos toliau plinta. Mūsų misija ir yra dizaino visiems idėja užkrėsti kuo daugiau institucijų ir pavienių žmonių, paskatinti imtis iniciatyvų, tikintis, kad vieną dieną tai taps kasdiene kultūra. Mums visiems reikia keisti mąstymą: svarbu ne tik tai, kad aš žinau, bet dar ir kaip aš veikiu. Turi atsirasti tam tikra rutina, kaip ir žmogaus gyvenime. Juk dažnai sau sakome – norėčiau sportuoti, daug metų sau pasižadame, bet taip ir nepradedame.
Tikrai nesitikime visko išspręsti, bet judėjimą jaučiame, ir tai turbūt atperka mūsų pastangas. Net ir Kauno savivaldybė tampa atviresnė. Jau vien praėjusį gruodį Tarptautinė neįgalių žmonių diena Kaune buvo kitokia, jau pradėjome galvoti, kad ta diena skirta ne tik jiems, bet ir kitoms auditorijoms, taigi turi vykti toks įvairiapusis judėjimas, kuo labiau integruojantis.
Jūrate, ar jūs pati turėjote patirčių, pakeitusių mąstymą, požiūrį į negalią?
Prieš 10 metų turėjau didelį emocinį išgyvenimą. Su kaimyne, kurios iki tol nepažinojau, tą pačią dieną susilaukėme sūnelių. Maniškis gimė sveikas, o jos sūnus gimė turėdamas ryškią fizinę negalią. Tada man ramybės nedavė mintis, kad mudvi ištraukėm du skirtingus bilietus, ir aš niekuo nenusipelniau gyventi tokio, sakyčiau, lengvo gyvenimo. Vis dėlto sunkiausia ne pati negalia. Matau, kaip žmonėms, auginantiems fiziškai neįgalų, bet nepaprastai protingą, sąmojingą vaiką, sunku rasti darželį, mokyklą, su kokiais neįsivaizduojamai sudėtingais barjerais jiems tenka susidurti, kiek reikia ištverti, kaip sudėtinga keisti visuomenės požiūrį. Esame žmonės, ir jei negalvosime apie vienas kitą, vienas kitu nepasirūpinsim, niekas nepadės.
Turiu ir kitokios patirties – kaip dviejų pametinukų mama dažnai viešosiose erdvėse pasijusdavau neįgali, surištomis rankomis. Keliaudama mieste su dviem mažais vaikais dažnai patirdavau, kad negaliu privažiuoti, negaliu prieiti, negaliu susitvarkyti, reikia prašytis pagalbos. Pajusdavau ne tik fizinius barjerus, bet ir psichologinį spaudimą, nes dažnai žmonės neįsigilinę į situaciją kaltina, komentuoja, auklėja. Manau, kad negalią turintys žmonės dažnai atsiduria panašiose situacijose. Dažnai aplinkiniai ir nežino, kaip su jais bendrauti, kuo padėti. Sutikę žmogų pirmiausia turėtume paklausti, ar jam reikia pagalbos, o jei reikia, tai kaip. Negalių yra įvairių, turėtume apie jas daugiau žinoti, su jomis reikėtų susipažinti dar mokykloje. Prisiminkime, kad kiekvienas nori būti savarankiškas, ir ne tik fiziškai, bet ir viduje. Kiekvienas nori būti orus ir jaustis laimingas.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
