Sausis... Šilta... Saulė šviečia... Bet vos tik pasirodė lietuviškas desantas - tėvai su pora draugų - kitą dieną ėmė lyti. Ir lijo su pertraukėlėmis beveik visą laiką. Matyt, kaip ir aš tik atvykęs atvežiau lietų, taip ir jie atsitempė debesis.
Tautiečius pasitikau prie Izraelio/Jordanijos sienos, prieš tai smagiai pralėkęs per nedidelius kalnus. Pirma stotelė - Jerrash, geriausiai išsilaikęs senovės romėnų miestas už Italijos ribų. Kai kur griuvėsius net sunku pavadinti griuvėsiais – pavyzdžiui, amfiteatras išsilaikęs puikiai, o žvelgiant į hipodromą, kur vykdavo dviviečių vežimų-karietų lenktynės ir kovos, rodos matai grynakraujus arabų eržilus, blizgančius šarvus, girdi kovos šūksnius ir ginklų žvangesį. Prie mūsų greit atsiranda vietinis turistų medžiotojas-atviručių pardavėjas: jau tokios geros jo atvirutės, pirkit pirkit. Bet Artūras žinojo magišką frazę „Mafi flūs“ - "Neturiu pinigų". Vyručiui baisiai linksma pasirodė ir greit atstojo. Pridarę krūvas nuotraukų įvairiose aikštėse, šventyklose, kolonadose, amfiteatruose, perėję grindiniu, senesniu už patį Jėzų ir pakutenę ilgą šimtakojį patraukėme link sostinės.
Amman'e, naujiesiems keliautojams greit įsikūrus paprastame viešbutuke, tąvakar daug nenuveikėme: išvažiavome pasižvalgyti į naktinį miestą, užkąsti arabiško maisto ir įpūsti šišos (kaljano) dūmo žymiausioje Jaffros kavinėje.
Kitą dieną, slidinėdami ant šlapių laiptų, greit apėjome romėniškąjį Amman'o amfiteatrą ir patraukėme link Madabos - Jordanijos mozaikų sostinės. Miestelis itin didelio įspūdžio nepaliko, išskyrus seniausią pasaulyje žemėlapį (mozaikos, išdėliotos ant vietinės šventovės grindų) bei mano ypač nesėkmingą nusileidimą ant nugaros ant vieno „kabakėlio“ laiptų (iškart iškvietė turistų policiją, buvo pasiryžę vežti į ligoninę, bet apsiėjau).
Kita stotelė - Nebo kalnas, nuo kurio Mozė žvelgė į izraelitams pažadėtą žemę ir ant kurio paskui buvo palaidotas paties Dievo. Vairuoju vingiuotais kalnų takeliais, priekyje policija velkasi, nėr kaip aplenkt, dar į kalėjimą įkiš paskui. Drąsinausi, drąsinausi - aplenkiau. Jau dabar jie paskui mane velkasi - gi neskubam, per visus langus „pleškina“ fotoaparatai, sukasi kamerų juostelės, nes uolos iš tikrųjų įspūdingos - dar neteko vienoj vietoj matyti tiek įvairiausių atspalvių: ruda, geltona, žalsva, raudona, violetinė, melsva - nepagailėjo čia Dievas dažų.
Tik staiga kad sukauks sirenos - jau stabdo. Na sustojam tokiam kelely, kad sunkiai dvi mašinos prasilenkia. Laukiam, niekas neprieina. Na tai aš einu aiškintis, kuo čia nusidėjau. Pasirodo vyručiai sustabdė mus, nes norėjo parodyt „kaip gražu aplinkui“. Ir dar liepė fotografuot aplink. Na stovim, fotografuojam, jie patenkinti, kad gerą darbą padarė, mes patenkinti, kad nenusidėjom niekuo. Negana dar to, tėtis juos gražiai, fotogeniškai sustatė ir visi kartu nusipaveikslavom. Štai tokia policija pas juos.
Ant kalno atsivera šaunios panoramos, matosi net Palestina. Deja, dalį reginio sugadino ūkai ir vis dar krapnojantis lietutis, tad ilgai neužsibuvome ir per serpantinus nuvinguriavom iki Negyvosios jūros. Krantai - apaugę kietais druskos kristalais, atsilaužti praktiškai neįmanoma. Tad rinkom, čiupinėjom, laižėm visokius druskos burbuliukus, šiaip paskirus gabalėlius, mirkdėm pirštus į druskingiausią jūrą pasaulyje (ir beje žemiausią tašką mūsų planetos paviršiuje - apie 400m žemiau jūros lygio).
Teko šiek tiek nusivilti, nes visi paplūdimiai tą dieną buvo uždaryti dėl baisios liūties, praūžusios praeitą naktį. Atseit, prinešė visokio šlamšto iš kalnų. Matyti tai matosi, kad jūra rausvai nuspalvinta, bet tiek kelio atvažiavus, paplaukiot norisi. Visgi niekas mūsų niekur neįleido, tad sustojom vienam vietinių „taške“. Šiukšlės mėtosi, arabai turškiasi, tad ilgai nelaukę ir mes pliumptelėjom į keistą „nesvarumo“ būseną. Nuskęsti tikrai neįmanoma, užtat prisipilti graužiančio vandens į akis ir trumpam apakti - lengviau nebūna, tad dar niekad neteko taip atsargiai maudytis.
Vanduo išlipus - visai „nevandeniškas“, greičiau kaip aliejum būtum išsitepęs. Tad greit įšokom į netoliese esančią karštą gėlo vandens versmę (tokią karštą, kad net vietom nudegino!) ir toliau į kelią link Petros. Pakeliui dar sustojom prie Karak tvirtovės, bet ši jau buvo uždaryta, tad pasitenkinom išorinių sienų vaizdu, prisiragavom rytietiškų saldumynų ir jau vėlų vakarą pasiekėm viešbutuką prie Petros. O čia laukė siurprizas - kadangi „nepaskambinom, ir nepatvirtinom, kad atvažiuojam“ (nors rezervacija internetu jau buvo padaryta) mūsų kambarius išnuomavo kitiems. Manęs, čia jau kurį laiką pagyvenusio ir tokių „juokų“ mačiusio, tai nelabai nustebino, bet bendrakeleivius truputį šokiravo. Na, bet viskas baigėsi laimingai - geraširdis arabas greit mums parūpino kitą viešbutį, gavom netgi dar erdvesnius kambarius ir gerą „deal'ą“ kelionei į Wadi Rum. Kritom po įspūdžių kupinos dienos į patalus - ryt laukė ilga, bet dar įspūdingesnė diena Petroje.
Petrą žodžiais sunku aprašyti - ją reikia pamatyti. Petra - tai ištisas nabatėjų miestas, tiesiogine to žodžio prasme išskaptuotas uolose prieš 3200 metų ir neįtikėtinai gerai išsilaikęs iki mūsų dienų, įėjęs į kinematografijos istoriją kartu su Indianu Džonsu, mėtančiu lasą ir ieškančiu paslėptų turtų bei prieš metus tapęs Transformerių kovų liudininku. Vaikščiojant po Raudonąjį miestą (dėl specifinės vietinių uolų spalvos) ir dairantis po įvairius užkaborius, uolose įrengtus būstus, šventyklas, žiopsant į didingąją iždinę ar ropščiantis į aukštai kalnuose įrengtą vienuolyną nejučia nusikeli į tuos senus laikus, kai gatvėse virė rytietiškas gyvenimas, kai žmones valdė turtais aptekę karaliai, siųsdavę vienus gyventojus prieš Romos imperijos karo mašiną, kitus - į būsimų pasaulio stebuklų statybvietes. Žūdavo ir vieni, ir kiti, laikai keitėsi, romėnai pavergė nabatėjus, gimė ir buvo nukryžiuotas Jėzus, praėjo Kryžiaus karai, iširo Romos imperija, prasidėjo ir baigėsi viduramžiai, o architektūriniai stebuklai kaip stovėjo prieš tūkstančius metų, taip ir stovi. Įdomu, kiek mūsų, modernių, protingų, civilizuotų ir technologijomis apsiginklavusių žmonių, pastatai išsilaikytų? Abejoju, ar po tūkstančio metų dar stovės visi dangoraižių miškai.
Po 8 ilgų valandų tyrinėjimo, fotografavimo, žiopsojimo ir kopinėjimo patraukėme link išėjimo. Ir pačiu laiku - pradėjo rimtai lyti ir per keliolika minučių jau galėjom grožėtis kriokliais ir upėmis. Gražu tai gražu, bet personalas visus greit varė lauk, o naujų turistų, net ir su bilietais nebeįleido - pavojinga.
Kitą rytą pajudėjome link kito gamtos stebuklo - Wadi Rum dykumos. Po poros valandų vairavimo jau lekiam fantastišku raudonu kraštovaizdžiu.
Senutėlis „Toyota“ džipas parpia, linksmai šokčioja per smėlynus, o mes vos spėjam fiksuot vaizdus: kupranugarė su savo mažuoju kupranugariuku, ožkytės, didžiulis medis dykumos vidury, kur net žolės kuokštą sunkiai gali rasti, tarpekliai, uolų „tiltas“, kopos, senoviniai raižiniai - viskas susipina į nepakartojamą mozaiką, pagardintą raudonu smėliu ir skaisčia saule. Kaip vienas draugas pasakė - vaizdas kaip iš Marso. Turbūt todėl George Lucas'as šioje dykumoje ir filmavo vieną Žvaigždžių karų dalį. Apžiūrėję bemaž 11 įvairių objektų atvykome į beduinų stovyklavietę. Šiltas maistas, gardi arbata su miramia, beduinų muzika, laužas palapinėje (!) ir bendra dvasia, siejanti visus keliautojus čia ir dabar. Ilgai nevakarojome, norėjome ryte pasitikti saulėtekį. O atsikelti apie 5-6 ryte tikrai buvo verta. Tik dykumoj, tyrlaukiuose, gamtoj, o ne betoninių kaladėlių ir kiaurą parą burzgiančių mašinų prikimštuose miestuose galima patirti tą saulėtekio džiaugsmą, saulei besiskverbiant pro uolų viršunes, suvokti, kodėl visi: senovėje egiptiečiai, klajojantys beduinai, tie patys nabatėjai, romėnai, graikai, pagonys, musulmonai ir krikščionys taip garbino saulę, statė jai šventyklas, meldėsi ir aukojo aukas. Netgi šiek tiek gaila, kad dabar saulė daugumai iš mūsų - tik degantis dujų kamuolys, tad ką gi ten garbinti? Tikekimės pavyks grįžti į raudonąjį pasaulį dar sykį!
Daugiau apie Armino nuotykius Jordanijoje skaityti armihen.blogspot.com.
