Net ir laimingai vedęs įtaria, jog viengungis patiria daugiau malonumų. Jis įsivaizduoja nevaržomą seksą, netikėtus nuotykius ir pilną apsinuoginusių manekenių sauną.
Jis įtaria, kad nuostabios progos gali jį aplenkti ir pamiršta, jog būdamas vienišas, niekada tokių progų neturėjo, kad į bandymus užmegzti pažintį moterys dažnai nekreipė dėmesio, o vietoj prašmatnių naktinių klubų tekdavo pasitenkinti šalta vakarykšte pica ir televizoriumi.
Suprantama, tas, kuriam visą pasaulį užstoja ir atstoja ji, tik ją ir temato, ir jokiais nuotykiais nesidomi. Tačiau susižavėjimas trunka kelias valandas ar dienas. Po to, anot psichologo Alano Peaseo, ateina aistringo potraukio metas, dažniausiai besitęsiantis nuo trijų iki dvylikos mėnesių. Jei tuo laiku vyras ir moteris liks vienas kitam įdomūs ir patrauklūs, jų jausmai virs prisirišimu ir taps tvirto ryšio pagrindu. Tuo metu ir kyla klausimas: „Kas toliau?” Į jį neretai atsakoma, jog sprendimui dar reikia laiko.
Apakintas naujos pažįstamos grožio ir proto, vyras lengvai ryžtasi bet kokiam pažadui. Tačiau tokie pažadai tiek pat lengvai duodami kaip ir pamirštami. Aistringai vienas kitą mylintys žmonės galvoja ne apie įsipareigojimus ir vedybinių sutarčių notarinį patvirtinimą, o apie buvimą kartu. Tuo metu lyg ir būtų lengviausia išgauti bent kiek tvirtesnį pažadą.
Tačiau negailestinga skyrybų statistika sako, jog santuokos po trumpesnės nei pusmečio pažinties išyra kone dvigubai dažniau nei tos, kurioms apsispręsta po ilgiau nei metus trukusios draugystės. Taigi svarstymai, ką toliau daryti, yra „saikingai įsimylėjusiųjų” rūpestis, nes tik jie apie įsipareigojimus galvoja ne tik kaip apie šventę, bet ir kaip apie galimybių atradimą, o gal ir praradimą.
Išgirdusi, kad draugui dar reikia laiko apsispręsti, moteris dažniausiai ima analizuoti savo ir jo jausmus, bando aiškinus, ką ji padarė ne taip, ir, blogiausia, kaltina save. Ji pamiršta, kad kiekvienas žmogus, taigi ir jos draugas, turi artumo ir nepriklausomybės poreikį. Todėl, išgirdęs siūlymą pasikalbėti apie jo jausmus, nujaučia, kad bus bandoma įtvirtinti didesnį artumą, ir ima trauktis. Jam, kaip ir bet kam, nepatinka kaltinimai. Todėl smerkiamieji klausimai: „Kas tau atsitiko? Kodėl mane skaudini?” - irgi nepadės. Ramiai apsvarsčiusi padėtį moteris ir pati tai suprastų, nes kiekviena gerai žino, jog susitarti galima tik dėl veiksmų, bet ne dėl jausmų.
Išgirdusi, jog draugui/meilužiui/atsitiktiniam pakeleiviui reikia laiko, ji turėtų prisiminti posakį, prilyginantį laiką pinigams, ir tapti itin dalykiška. Šiuo atveju pinigų, kaip ir laiko, vyras nori kuo daugiau, bet sugeba suprasti, kiek ir kam jų gali pakakti.
Todėl moteriai, besiaiškinančiai, kodėl jai nebeskiriama laiko, pirmiausia reikėtų sužinoti, apie kokį laiko kiekį vyras kalba: apie tris valandas, tris mėnesius ar trejus metus. Po to tiktų pasiaiškinti, ką ji turės/galės veikti tuo metu - kantriai ir ištikimai laukti draugo sprendimo ar patirti tiek meilės nuotykių, kad apie juos ir anūkės su pavydu šnabždėtųsi. Toks klausimas yra ir psichologinė pagalba vyrui, nes padeda jam geriau suvokti savo siekius, o kartais skaudaus, bet visgi aiškumo atskleidimas moteriai, nes skirtumą tarp noro ramiai padirbėti vieną kitą savaitę ir dar kelerius metus pasidžiaugti nevaržoma laisve įžvelgs ir naiviausiai įsimylėjusi.
