23-ejų metų Gabrielė dabar gyvena Vilniuje, turi savo šokių mokyklą ir jau net su pačiais mažiausiais mokiniais kalba apie emocinio intelekto svarbą. Jai pačiai tokių žinių prieš kurį laiką pritrūko, todėl susikaupusios neigiamos patirtys virto depresija.
„Gal man būtų pavykę išvengti depresijos, jei mano aplinkoje, mokykloje būtų kalbėję apie emocinį intelektą. Jis yra raktas į sėkmingesnį ir laimingesnį gyvenimą, nes kai tu pažįsti savo emocijas, jų nekaupi, sugebi įvardinti ir paleisti, tada viskas tampa kur kas lengviau“, – sako mergina.
Dar mokydamasi mokykloje įkūrė šokių studiją
Šokis nuo mažumės buvo svarbi jos gyvenimo dalis, todėl Gabrielė, būdama vos 17-niolikos, įkūrė pirmą savo šokių mokyklą Klaipėdoje:
„Turėjau daug svajonių, buvau labai drąsi ir iš karto ėmiau jas įgyvendinti. Žinoma, padėjo ir tai, kad turėjau didžiulį šeimos palaikymą ne tik emociškai, bet ir finansiškai.“
Tačiau nors ir turėjo itin daug motyvacijos, mergina neslepia, kad būnant tokio jauno amžiaus ir dar tvirtai finansiškai nestovint ant savo kojų, ši patirtis nebuvo iš lengvųjų.
„Turėjau laikyti visus kampus – nuo kūrybos iki elementaraus salės plovimo. Pasirinkta vieta nebuvo labai sėkminga, neturėjau stiprios komandos, nes kitus žmones įtikinti buvo gana sudėtinga. Taip pat sulaukiau ne tik palaikymo, bet ir patyčių iš bendraamžių“, – atvirai kalba ji.
Gabrielė kaip įmanydama stengėsi išlaikyti šokių mokyklą, dirbo po 12 valandų per parą, kūrė daug šokių spektaklių, rašė įvairius projektus. Jos atkaklus darbas davė rezultatų, mat ji buvo atrinkta šokti Anželinos Cholinos spektaklyje, su grupėmis laimėdavo prizines vietas įvairiuose konkursuose.
„Atrodė, kad viskas sekasi, manęs visur buvo daug, buvo ir pakilimų, tačiau, bėgant laikui, pradėjau jaustis blogai“, – prisimena mergina.
Kasdien jautėsi vis blogiau
Tiesa, bloga savijauta pradėjo kamuoti ne tik dėl sunkumų, kuriuos kėlė įkurta šokių studija. Baigusi mokyklą, Gabrielė įstojo į universitetą, tačiau pasirinktos šokio meno studijos visiškai nepateisino jos lūkesčių:
„Tikėjausi, kad viskas bus naujoviškiau, mokysimės daugiau stilių, tačiau labai nusivyliau. Netgi pradėjau galvoti apie tai, kad noriu mesti šokį, esu netalentinga, nieko nemoku ir negaliu.“
Tiesa, įveikus depresiją, ji universitetą pradėjo vertinti kitaip ir viską matė jau kitomis akimis.
Taip visi dalykai pamažu dėjosi į krūvą, o jos savijauta tik blogėjo. Gabrielė prisimena ir pirmuosius depresijos požymius, į kuriuos iš pradžių pernelyg nekreipė dėmesio.
„Man tai pasireiškė tuo, kad pasinėriau į didžiulį darboholizmą, turėjau nuolatos ką nors daryti, nes kitaip jausdavausi blogai. Taip pat nesugebėjau priimti nesėkmės, net mažas nepavykdavęs dalykas mane itin išmušdavo iš vėžių.
Viską dariau, bėgau, sukausi kaip voverytė rate, bet nejaučiau jokio pasitenkinimo, buvau praradusi skonį gyvenimui. Negalėjau mėgautis maistu, man tai buvo tik reikalingas atlikti veiksmas, jaučiausi pavargusi, miegas tapo nekokybiškas.
Galiausiai pradėjau jausti, kad nenoriu daryti to, ką darau. Supratau, kad geriau būtų atsitraukti, bet nesugebėjau visko paleisti“, – atvirauja mergina.
Permainoms paskatino mylimasis
Tai, kad ją užklupo sunkumai, pamažu pradėjo pastebėti ir aplinkiniai, kurie vis klausinėjo, kodėl Gabrielė yra tokia nervinga, kodėl neteko svorio, ar ji gerai jaučiasi. Tiesa, ji mokėjo ir maskuoti savo emocijas, todėl nemaža dalis žmonių nė neįtarė, kaip ji iš tiesų jaučiasi.
Vis dėlto lūžio taškas įvyko tada, kai su ja atvirai pasikalbėjo antra pusė:
„Aš supratau, kad viskas yra labai rimta, kai kitam žmogui jau tapo sunku būti šalia manęs. Antra pusė pradėjo sakyti, kad su manimi vyksta kažkas negero, tai mane labiausiai paskatino imtis veiksmų.“
Pirmiausia ji pradėjo lankytis moterų ratų susitikimuose, kur užsiimdavo joga, meditacija, šokio terapija. Taip mergina pradėjo analizuoti save, mokytis sąmoningumo ir keistis.
Ji ėjo ir pas psichologus bei psichiatrus, tačiau neslepia, kad šia praktika dėl vienos priežasties labai nusivylė.
„Man tada buvo 19-niolika metų ir jie iš karto pasiūlė vaistus. Suprantu, kad kai kuriems žmonėms liga yra labai pažengusi ir tų vaistų reikia, bet aš jų nenorėjau. Jaučiau, kad esu ambicinga ir pati galiu su savimi dirbti, man nereikia iš karto pulti į pagalbą su vaistais“, – dalijasi pašnekovė.
Išgyti padėjo ir šokis
Ji pasirinko kitokį gijimo kelią ir keturioms savaitėms išvyko į jogos meistrų stovyklą. Kaip sako pati Gabrielė, tas laikas bene labiausiai pakeitė jos gyvenimą:
„Aš atsitraukiau nuo kasdienybės, buvau tik su savimi ir savo mintimis, dirbau su įvairiais sąmoningumo meistrais. Man ta stovykla labai padėjo, po jos jaučiau, kad grįžau į save, pasikeitė mano mąstymas, nebežiūrėjau į viską per negatyviąją prizmę.“
Gabrielė atskleidžia, kad depresiją įveikti jai padėjo ir šokis. Ji jau kurį laiką praktikuoja šokio terapiją, kai įsijungia muziką ir bent pusvalandį tiesiog šoka bei taip paleidžia visas neigiamas emocijas.
„Mūsų kūnas saugo informaciją, kurią mes patiriame – traumos, stresas, įvairios patirtys. Todėl labai naudinga viską iššokti, nesistengti sukurti kokios nors choreografijos, bet tiesiog atsikratyti įtampos. Kūnas pašalina visus toksinus, nereikalingas emocijas, po to jaučiuosi labai gerai“, – pasakoja mergina.
Ji priduria, kad vienas pats šokis galbūt ir nepadėtų, tačiau ji taip pat rašo šokio terapijos dienoraštį, kuriame fiksuoja savo jausmus, o vėliau juos ir analizuoja. Todėl toks kompleksinis metodas jai suteikia daug naudos.
Mano, kad tuo dalintis yra būtina
Dabar Gabrielė ne tik džiaugiasi pagerėjusia savijauta, kitokiu mąstymu ir požiūriu į gyvenimą, bet ir savo patirtimi dalijasi su kitais. Ji neslepia, kad iš pradžių jautė gėdą ir manė, kad ji tarsi yra kitokia, nes pateko į emocinę duobę, tačiau ilgainiui suprato, kad aplinkui yra daug panašiai besijaučiančių žmonių, todėl jos pavyzdys ir kalbėjimas kam nors gali būti naudingas.
„Apie tai kalbėti būtina, nes labai daug kas nesupranta, kad jie patiria depresiją. Ir savo aplinkoje, ir tarp mokinių matau, kad jie patiria tam tikrų emocinių sunkumų, tačiau depresijos galima išvengti pastebėjus pirmus požymius.
Man norisi tuo dalintis, kad žmonės suprastų, jog kiekviena emocija yra normali ir nereikia vaidinti, kad viskas yra tik gerai. Galbūt kam nors toks pasidalijimas suteiks pajautimą, kad jis yra ne vienas, kad normalu jaustis blogai“, – sako mergina.
Taip pat ji pastebi, kad aplinkiniai ne visada moka kalbėtis apie depresiją, todėl daug kas dar renkasi tai nuo kitų slėpti.
„Žmonės tavęs gailisi ir laiko tave pažeidžiamu, todėl tu pasirenki viską slėpti. Taip buvo ir man, nuo šeimos narių aš slėpiau, kad sergu depresija, nes maniau, kad jie to nelabai supras.
Tuo metu man labai padėjo, kad apie tai galėjau pasakoti geriausiai draugei, kuri reagavo ramiai, nė trupučio manęs negailėjo, nedavė man patarimų, tik išklausydavo. Būnant tokioje būsenoje, labai gera turėti žmogų, kuris žino, kaip elgtis, tave išgirsta.
Tačiau tas vaidinimas prieš kitus, kad tau viskas gerai, negali tęstis amžinai. Nors ir atrodo, kad visi aplink yra laimingi ir tu iškrenti iš konteksto, neigiamų emocijų nereikia bijoti, nes išmokus jas atpažinti ir paleisti, prasidės kur kas sąmoningesnis gyvenimas“, – neabejoja Gabrielė.
