Rimtesnė pažintis su krepšiniu prasidėjo, kai vaikinas buvo dar pirmoje klasėje. Tuomet jį į krepšinio būrelį nuvedė tėvai.
Paklausus, ar kažkada svajojo apie buvimą profesionaliu krepšininku vaikinas teigia, kad tikriausiai kiekvienas berniukas žaisdamas krepšinio komandoje apie tai svajoja, tačiau išpildyti šią svajonę pavyksta tik keliems procentams norinčiųjų.
Pasak jaunojo trenerio, nors tapti profesionaliu žaidėju jam nepavyko, nesinorėjo ir labai nutolti nuo mėgstamos veiklos, tačiau baigęs mokyklą L. Virozerovas pasirinko kūrybiškumo ir verslo inovacijų studijas Vilniaus kolegijoje. Besimokydamas paskutiniame kurse pradėjo ieškoti papildomo darbo.
Visai netyčia jo akys užkliuvo už sostinės krepšinio mokyklos skelbimo. Kadangi vaikinas visą gyvenimą žaidė krepšinį, jis nusprendė pabandyti. Ši veikla jam labai patiko ir atrodė artima, todėl gavęs kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą pradėjo treniruoti vaikus.
Jaunas amžius – privalumas
Paklaustas, ar aplinkiniams nekliūna jo jaunas amžius, vaikinas teigia, kad būtent tai galima laikyti jo privalumu.
„Ne taip seniai pats buvau vaikas ir treniravausi, todėl žinau, kokie dalykai vaikus motyvuoja ir nemanau, kad amžiuje yra esmė. Žmogui turi būti labiau skirta“, – sako L. Virozerovas.
Treneris teigia, kad pradėti dirbti su vaikais nebuvo baisu, nes prieš pradedant treniruoti teko stebėti kitų profesionalų darbą ir tokiu būdu galėjo pasisemti idėjų ir žinių. Be to, jis buvo sukaupęs ir nemažą įvairių pratimų, žaidimo patirties bagažą, todėl nemažai dalykų gali pritaikyti ir iš savo žaidimo laikų.
L. Virozerovas didelių sunkumų treniruojant komandą jis nepatiria. Jo teigimu – svarbiausia laiku supažindinti vaikus su taisyklėmis.
„Tvarka tikrai yra labai svarbu. Vaikai turi turėti taisykles. Stengiuosi per pirmąsias vaiko treniruotes supažindinti jį su taisyklėmis ar programa, ką mes darome per treniruotes. Šiaip jeigu reikėtų pasakyti griežtas ar ne, sakyčiau, kad labiau ne. Stengiuosi nekelti balso ant vaikų, prisitaikyti prie jų, išklausyti“, – pasakoja treneris.
Vaikams vienas iš papildomų motyvacijos šaltinių yra varžyboms. Pasak jaunojo trenerio, net patys mažiausi darželinukai rodo motyvaciją dalyvauti varžybose, jiems patinka idėja, kad galės varžytis su kitais ir galbūt net laimėti taurę ar kitų prizų. Taip pat vaikams patinka treniruočių įvairovė.
„Jeigu ne varžybos, tai motyvuoja, kad kartą per savaitę skirsis treniruotė, darysim tai, ką vaikai nori, pažaisim žaidimus ar krepšinį. Kai vaikai žino, kad bus tokia galimybė, jie labiau stengiasi ir nori tą pasiekti“, – džiaugiasi vaikinas.
Daugiausiai laiko skiria sportui
Kai L. Virozerovas nevykdo treniruočių, jo gyvenimas vis tiek sukasi aplink sportą ir krepšinį. Šiuo metu jis prisideda prie artėjančio darželinukų krepšinio čempionato finalo rengimo.
„Turiu treniruotes nuo ryto iki vakaro. Kai turiu pertrauką užsiimu administraciniais darbais ir renginių organizavimu. Darbo tikrai nemažai, o kiek turiu laisvo laiko pats, tai stengiuosi sportuoti ir pats. Palaikyti tokį aktyvų laisvalaikį. Einu į sporto klubą, važiuoju su dviračiu, kai ištaikau laisvą minutę ir taip atrodo diena“, – pasakoja jis.
Vaikinas mano, kad labiausiai darbe padeda komunikabilumas. Jam nesunku rasti kalbą tiek su vaikais, tiek su jų tėvais. Nors L. Virozerovui patinka jo dabartinė veikla, tačiau apie ateities planus kalba nedrąsiai.
„Stengiuosi labai į ateitį neplanuoti. Tikrai noriu užsiimti treniravimu ir žiūrėti, kas iš to išeis. Tikrai nenoriu stovėti vietoje ir visada norisi tobulėti ir kažką naują išmokti, kilti tais laiptais, bet tikrai negaliu planuoti, ką veiksiu dešimties ar dvidešimties metų laikotarpyje“, – pranašauti ateities nesiima vaikinas pridurdamas, kad jam svarbiausia mėgti tai, ką daro.
