Rusija yra turtinga regionų, kurie yra dideli, nuošalūs ir labai šalti. Jakutija – neabejotinai užima pirmąją vietą. Ji driekiasi daugiau nei milijoną kvadratinių mylių, tačiau apgyvendinta mažiau nei milijonu žmonių. Regiono centras Jakutskas, įsikūręs vos už 450 kilometrų nuo Arkties, yra pats šalčiausias žemės miestas.
Jakutija yra suskirstyta į Britanijos dydžio administracinius vienetus su centrais – vos didesniais už kaimą miesteliūkščiais. Didesnių miestų čia – vos keli. Pasak vietinių, regione yra tiek upių ir ežerų, kad kiekvienam Jakutijos gyventojui užtenka po vieną. Kita legenda byloja, jog kai Dievas tvėrė pasaulį ir lakstė po jį, dalindamas turtus ir gamtinius išteklius, atskridus į Jakutiją jam nustiro rankos ir jis viską iš jų pametęs.
Jakutskas įkurtas jau 1632 m. kaip kazokų tvirtovė, bet didesnės reikšmės neįgijo, kol nebuvo atrasti didžiuliai aukso ir mineralų telkiniai XIX a. pabaigoje. Šie ištekliai buvo plėtojami Stalino industrializacijos periodu. Priverstinio darbo stovyklos turėjo lemiamą reikšmę Jakutsko plėtrai.
Vėliau Gulagų sistema buvo pakeista savanorišku tūkstančių rusų persikėlimu į Jakutską, ieškant nuotykių, tikintis didesnių atlyginimų bei galimybe statyti socializmą ant ledo. Regione taip pat įkurta įmonė „Alrosa“, kuri yra rusų deimantų monopolininkė ir išgauna net 20 proc. visų pasaulio deimantų.
Šių dienų Jakutskas – normalus miestas su viešbučiais, kino teatrais, opera, universitetu, picos išvežiojimo centru ir netgi zoologijos sodu. Nežmoniškos temperatūros, poliarinės naktys ir žiemos rūkas jau seniai tapo kasdienine miesto gyventojų dalimi. Jie džiaugiasi, kai temperatūra nekrenta žemiau 40 laipsnių šalčio. O Maskvos žiemos temperatūrą įvardija kaip tropikų karštį. Priprasti prie žiemos speigo įmanoma, nes nėra vėjo. Pasak daugumos, jie negalėtų gyventi vėjuotame mieste.
Mieste apstu panaudotų japoniškų mašinų. Pasirodo, jos atsparesnės šalčiui nei „Lados“ ar kiti rusų gamybos automobiliai. Gyventojai išjungti motoro nesivargina, nesvarbu, ar sustoja tik pusvalandžiui, ar visai darbo dienai. Motoro šiluma daro vairavimą pakenčiamą.
Visi be išimties apsikamšę kailiais nuo galvos iki kojų, kurie išdirbami vietoje. Tokiame šaltame krašte etika turi menką reikšmę. Pasak vienos iš gyventojų, ji nepalaiko „lunatikų“ iš Europos, kuriuos kartais rodo per televizorių ir kurie protestuoja prieš kailių dėvėjimą. „Jie turėtų atvažiuoti ir pagyventi Sibire bent kelis mėnesius, tuomet visos gražios šnekos baigtųsi. Čia kailį nešioti privalu tam, kad išgyventum. Niekas kitas tavęs taip nesušildys“, – sako moteris.
Geri kailiniai Jakutske atsieina nuo vieno iki keliolikos tūkstančių litų, tačiau vietiniams tai pati puikiausia investicija.
Į akis krenta ir miesto nuošalumas. Jakutską ir Maskvą skiria šešios laiko zonos, ir praeituose amžiuose kelionė tarp šių dviejų miestų trukdavo kelis mėnesius. Šiuo metu skrydis trunka šešias valandas, tačiau yra nepigus. Minimali bilieto kaina – keli tūkstančiai litų. Keliauti traukiniu į čia neįmanoma, nes nėra jokio geležinkelio. Dar galima tūkstantį mylių keliauti laivu Lenos upe, kai ji nėra sukaustyta ledo arba važiuoti garsiuoju „kaulų keliu“.
„Kaulų kelias“ nutiestas Gulago kankinių, kurių dauguma žuvo jį bestatant, driekiasi du tūkstančius kilometrų nuo Jakutsko iki Magadano, siekiančio Ramiojo vandenyno krantus. Jis plačiai naudojamas sunkvežimių, kurie būtiniausiomis prekėmis aprūpina nuošalius kaimelius. Sunkvežimių vairuotojai variklio neišjungia kartais net dvi savaites ir visada važiuoja poromis: kur nors įstrigti vienam neabejotinai reikštų mirtį.
Jakutskas taip pat yra didžiausias miestas pasaulyje, pastatytas ant amžino įšalo – dirvožemio, kuris niekada neatšyla. Amžinas įšalas dengia 15 proc. Žemės paviršiaus ir 65 proc. - Rusijos. Tačiau kitos šalys vengia ką nors statyti ant amžino įšalo, nes tai tikras galvos skausmas statybos inžinieriams.
Dėl šios priežasties kiekvienas pastatas Jakutske pastatytas su požeminėmis stypynėmis statinio konstrukcijos patvarumui užtikrinti. Jei tai mažas namelis, stypynės siekia šešių metrų gylį, jei didelis – net dvidešimt penkių metrų gylį.
Jakutskas sulaukia ir aršios Vakarų kritikos. Kai kurių Vakarų akademikų teigimu, tokie miestai, kurie pastatyti ant dirvožemio, visiškai nepritaikyto žmonių gyvenimui, yra gryniausias absurdas. Knygos „The Siberian Curse“ („Sibiro prakeiksmas“) autoriaus Klifordo Gadžio teigimu, vien Sibiro miestų aprūpinimas degalais kainuoja Rusijai daugiau nei milijardą litų per metus ir daug labiau apsimokėtų žmones tiesiog skraidinti į Sibirą naftos, dujų, nikelio, aukso ir deimantų išgauti.
„Jei Sovietų Sąjunga būtų klausiusi rinkos dėsnių (o ne grandiozinės ideologijos), tokie miestai kaip Jakutskas niekada nebūtų buvę įkurti. Rusija tebekenčia nuo pamišusios XIX a. ideologijos, teigiančios, jog žemė tau nepriklauso tol, kol tu jos neapgyvendinti žmonėmis“, - teigia knygos autorius.
Nepaisant kritikos, dauguma gyventojų greitu metu nesiruošia ir nenori palikti Jakutsko. Etniniams jakutams tai buvo namai daugelį šimtmečių, o tie, kurie atvyko čia sėkmės ir pinigų troškimo vedami, irgi įleido šaknis. „Aišku, kad gyventi čia nelengva. Tačiau namai išlieka namais. Ir nieko čia nepakeisi“, – teigia „Gazeta Jakutia“ redaktorius Fiodoras.
Jakutsko metrikacijos rūmai
Sibiro vaikų šviesos terapija prieš poliarines naktis
Jakutsko suvenyrai