Tą padarė žurnalistė, rašytoja Meilė Jančorienė knygoje „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų įveikti depresijai, nerimui, stresui.“
Kodėl ėmeisi nagrinėti būtent depresiją, koks gyvenimiškas pavyzdys tave įtikino, kad tai – svarbu?
Pažinojau ne vieną depresija sergantį žmogų. Mačiau, kaip sunku tai ištverti jiems patiems ir jų šeimos nariams. O kaip sunku augti depresija sergančių motinų vaikams! Man jų pagailo. Ir vyrų, kurie turėjo tapti mama ir tėvu ne tik savo vaikams, bet ir žmonai. Tos moterys kentėjo nuo nemigos, joms užeidavo pykčio priepuoliai, be to, jos… gėrė. Ne tik antidepresantus – alkoholį. Galite įsivaizduoti, koks gyvenimas tokioje šeimoje. Nepaminėjau, kad tai buvo pasiturintys, išsilavinę žmonės, ne kokie bėdžiai, gyvenantys iš pašalpų sukrypusioje trobelėje…
Depresija tarp kitų psichikos ligų paplitusi taip plačiai, tarsi koks peršalimas šaltuoju metu laiku. Tačiau, pasak amerikiečių psichiatro Davido D.Burnso, tarp depresijos ir peršalimo yra milžiniškas skirtumas: depresija gali baigtis tragiškai. „Skaičiai rodo, kad pastaraisiais metais savižudybių skaičius išaugo net tarp vaikų ir paauglių, – rašo jis. – Mirčių grėsmingai daugėja, nors per kelis pastaruosius dešimtmečius parduoti kalnai antidepresantų ir raminamųjų vaistų.“
Į šią temą gilintis paskatino dar vienas aspektas: antidepresantų gėrė beveik kas trečia mano pažįstama 35–55 metų moteris. Jos nenorėjo pasakoti, kodėl. Atspėti nesunku – joms prasidėjo depresija.
Nemaniau, kad tiek daug sergančiųjų depresija yra Lietuvoje, atrodė, kad jų daug gali būti tik kitose šalyse. O kai peržvelgiau nusižudžiusiųjų Lietuvoje statistiką… Iš gyvenimo pasitraukia jauni, stiprūs, protingi, daug gražių darbų dar galėję nuveikti žmonės. Toks išėjimas atneša didžiulį skausmą jų tėvams, vaikams, kitiems artimiesiems, juos taip pat pradeda kamuoti depresija. Taip plečiasi užburtas liūdesio ratas.
Rašydama knygą norėjau atskleisti, kad ligas gydo ne tik tabletės, bet ir kitokie būdai, kuriuos mūsų gydytojai vadina „alternatyviais metodais“ arba „netradicine medicina“. Paprastai depresijos požymius pajutę žmonės pirmiausia kreipiasi į gydytojus psichiatrus, kurie jiems išrašo vaistų. Tačiau, kaip parodė knygos herojės Marijos patirtis, vien tabletės nepadeda, reikia ir kitokios pagalbos. O kartais galima išsiversti ir be tablečių (apie tai sužinosite, perskaitę šią knygą).
Šioje knygoje rasite įvairių depresijos gydymo būdų aprašymų – ir tradicinių, ir šiuolaikinės medicinos, ir mokslo pripažintų psichoterapijos metodų, ir tokių, kurių joks mokslas nebando nei tyrinėti, nei įrodinėti.
Ar aprašomos Marijos istorija būdinga daugeliui žmonių?
Manau, kad taip. Daugelis šiuolaikinių žmonių persidirba, nepailsi, jaučia stresą ir įtampą darbe. Deja, mūsų šalyje dažnas nėra užtikrintas dėl ateities, bijo, kad jį gali atleisti iš darbo ir jis praras pragyvenimo šaltinį. Neretai dar tenka kęsti darbdavių patyčias. Taip atsitiko ir Marijai. Ji buvo kruopštumo pavyzdys, netausojo savęs, nerado laiko atostogoms. O jos viršininkė sugebėjo sukurti tokią kasdienę baimės atmosferą, kad pavaldiniai vietoje „Labas rytas“ vienas kito klausdavo: „Kokia šefės nuotaika?“ Taip kaupėsi neigiamos emocijos, o paskui jas sėlino depresija.
Kuris iš 12 gydymo būdų pasirodė labiausiai tinkantis Marijai? Kodėl? Ar galėtum kurį nors iš gydytojo patarimų sau prisitaikyti?
Marijai labiausiai patiko Mauri masažas (gydymas švelniais prisilietimais). Jai trūko švelnumo nuo pat vaikystės, nes būdama 14 metų liko visiška našlaitė. Marija taip pat pradėjo lankyti jogą du kartus per savaitę – paprastos jogos asanos labai aktyvina. Ir psichoterapija Marijai tiko, ji bendravo su geštalto krypties psichoterapeute, vėliau ėmė lankyti psichodinaminę psichoterapiją.
Man asmeniškai geriausiai patinka kognityvinės psichoterapijos principai, mano manymu, šis metodas veiksmingiausias. Kai susipažinau su šios krypties psichoterapeutu Juliumi Neverausku, susidomėjau jo siūlomu Mindfulness metodu, netgi lankiau užsiėmimus, kurie vadinasi „Dėmesingumu grįstas streso valdymas“. Tai buvo įdomi praktika.
Ko pirmiausia trūksta žmogui, sergančiam depresija? Sotesnio kąsnio, artimųjų meilės, atjautos, pasiaukojimo?
Sergančiajam depresija trūksta paties savęs. Šie žmonės yra praradę ryšį su savo vidiniu AŠ, nejaučia, nesupranta, kas su jais vyksta, nevaldo savo gyvenimo. Jiems reikia susipažinti su savimi, suprasti depresijos priežastis ir išmokti gyventi atvira siela. Reikia išmokti nebijoti būti savimi. Kai pametame save, tada ir atsėlina ligos.
Ar galima patikėti, kad moteris toliau laimingai gyvens? Liga po pagerėjimo dažnai atsinaujina. Ko reikia, kad taip neatsitiktų?
Deja, nelengva patikėti, kad Marija visiškai pasveiks. Kol mes kartu bandėme įvairius gydymo metodus, jaučiau, kad jos būklė gerėja. Tačiau kai aš ją palikau ramybėje, ji atsidūrė ligoninėje… Šiai moteriai reikia prisiversti sveikti, ji turi pati kažką daryti, o ne laukti, kad kitas darytų, pasveiktų už ją. Atrodo, ji pati nenori nieko, netgi neprisiverčia judėti. Kaip siūlė vienas psichoterapeutas, svarbu kasdien apeiti bent vieną miesto kvartalą. Marijai lengviau kiekvieną dieną praryti po 7 tabletes.
Vaistai ją nuslopina. Nežinau, ar tikrai jų reikia, nesu medikė, bet nuojauta kužda, kad gydytojai dažnai… persistengia. Marijai reikėjo psichoterapijos seansų dar prieš prasidedant ligai, deja, ją 15 metų gydė vien vaistais. Argi tai teisinga? Kaip gali tabletė padėti atsikratyti baimės arba perfekcionizmo? Kaip gali tabletė atstoti žmogiškąją šilumą? Kaip gali tabletė priversti tikėti Dievą arba šio tikėjimo atsikratyti? Depresija yra dvasios liga, tabletės dvasinių dalykų neįveikia.
Ir jokio kito gydymo gydytojai neskirdavo, vien tik tabletes?
Nebūčiau patikėjusi, kad gali būti nesąžiningų psichiatrų, deja… Vienam mano artimajam gydytoja prirašė antidepresantų ir vos neįtikino jo, kad jis serga depresija, nors žmogus kreipėsi tik dėl nemigos. Jeigu nebūčiau įsikišusi, psichiatrė jį būtų „nugydžiusi“. Paklausiau jos, kokie požymiai rodo, kad jam depresija? Ji pradėjo vardyti simptomus, kuriuos galima „pripaišyti“ kiekvienam mirtingajam – jautrumą, neramias mintis, nuovargį, nemigą… Tada pasakiau, kad esu žurnalistė ir kaip tik rašau apie depresiją. Daugiau ji antidepresantų mano artimajam nebesiūlė. Įtariu, kad tikrai farmacijos rykliai moka gydytojams už tai, kad tie kuo daugiau vaistų išrašinėtų. O mes, paprasti žmogeliai, manome, kad mumis rūpinasi… Nepasitikėkime vien gydytojais, mąstykime patys.
Kokia depresijos profilaktika? Pajutus kokius ženklus būtina susirūpinti?
Nevardysiu visų požymių, bet pasakysiu, kad susirūpinti savo dvasine sveikata reikia tada, kai imame jausti pyktį, kai atrodo, kad kiti žmonės su mumis elgiasi neteisingai, kai manome, kad aplinkiniai blogi ir mūsų nesupranta: aš toks šaunus, protingas, talentingas, o niekas to nemato ir nevertina. Dar: jei kamuoja nemiga, jei pajuntame be jokios priežasties kylantį nerimą. Galbūt tai ženklas, kad prarastas ryšys su savo siela, su savo vidiniu AŠ. Ieškokime to ryšio – jį būtina atkurti.
Ar kada nors dar grįši prie nagrinėtos temos? Ar apskritai teisingas toks žurnalistinis sumanymas – paeksperimentuoji su žmogumi, o paskui palieki jį kapstytis toliau…
Manau, kad nepakenkiau Marijai parodydama jai įvairias galimybes. Atvirkščiai – jeigu ji pati būtų bent kiek aktyvesnė, galėjo greičiau pasveikti. Juk daugelis kalbintų specialistų buvo pasiryžę padėti herojei nemokamai, jiems iš tiesų rūpėjo JI, o ne knygos siužetas. Deja, Marija buvo ir liko vangi, tarsi klaidžiojo rūke…
Ar grįšiu prie šios istorijos? Tikrai ne. Norėčiau padėti Marijai, bet tai atimtų labai daug mano energijos. Su ja būti sunku, nejučia persiimi jos depresine nuotaika. Teisingai sakė psichiatras Aleksandras Alekseičikas (pokalbis su juo taip pat yra knygoje), kad bendraudami su depresija sergančiais žmonėmis ir patys rizikuojame susirgti šia liga. Manau, mano knyga daugiau naudos duos žmonėms, kurie dar neįklimpo į gilų depresijos liūną, nes tie, kurie jau įklimpo, šios knygos į rankas gali ir nepaimti.
Kokios dar medicinos temos tave vilioja?
Ką tik parašiau naują knygą ilgaamžiškumo tema. Įdomus dalykas holistinė medicina – sveikame kūne – sveika dvasia.
Virginija Barštytė
