Vandens žydėjimas, sukeliamas eutrofikacijos procesų, žmogui gali sukelti ne tik alergiją, bet ir iššaukti rimtas lėtines ligas. Plačiau apie tai pasakojo algologijos ir mikroorganizmų ekologijos laboratorijos vadovė daktarė Judita Koreivienė.
Dėl žmogaus veiklos spartėja ir gamtos procesai
Eutrofikacija yra vandens ekosistemų praturtinimas organinėmis maisto medžiagomis. Pati eutrofikacija yra natūralus procesas, kuomet vandens telkiniai iš mažamaisčių, tokių kaip oligotrofiniai, palaipsnius tampa eutrofiniais ir hipertrofiniais vandens telkiniais.
Šis procesas, pasak dr. Juditos Koreivienės, anksčiau vykdavo šimtmečius ar net tūkstantmečius, tačiau šiuo metu tai užtrunka tik dešimtmečius. Dėl šios priežasties eutrofikacija tampa viena svarbiausių pastarojo šimtmečio problemų.
Kaip tai susiję su mumis? Kaip pasakoja Judita, žmogaus veikla praturtina vandens telkinius: „Žmogus praturtina vandens telkinius azoto ir fosforo junginiais. Prie to prisideda žemės ūkis, neišvalytos nuotekos.”
Vandens žydėjimas – eutrofikacijos pasekmė
Kai vandens telkinys gausus maistinių medžiagų, juos greičiausiai pasisavina dumbliai ir melsvabakterės. Jie labai greitai auga ir išvysto didesnius biomasės kiekius. Būtent tai ir yra vandens žydėjimas.
„Spalva priklauso nuo cheminės vandens sudėties, kokie mikrodumbliai ir melsvabakterės dominuoja vandens telkinyje. Pavyzdžiui, liuteinas suteikia sodriai žalią atspalvį, melsvabakterės suteikia melsvai žalią spalvą.” – pasakojo dr. Judita Koreivienė.
Galime galvoti, kad žydint vandens telkiniui, kyla estetinės problemos, nes nėra malonu poilsiauti prie žydinčio vandens telkinio, tačiau Judita paaiškino, kad vandens žydėjimas gali sukelti daug problemų:
„Melsvabakterės gali gaminti toksinus, kurie kaupiasi ląstelėse, todėl ta biomasė, kurią matome vandens telkiniuose, indikuoja, kad yra likęs pavojus. Dažniausia reakcija į žydintį vandenį yra alergija, kai po išsimaudymo mus išberia, bet tai nėra pats pavojingiausias reiškinys. Šie toksinai gali kauptis kepenyse, taip pat sukelia ir paspartina lėtines ligas, tokias kaip išsėtinė sklerozė, vėžys ar Alzheimeris.”
Pavojus lieka ilgiau, nei galvojate
Didžiausias pavojus tyko tuomet, kai vandens žydėjimas baigiasi. Vanduo atrodo skaidrus ir duoda suprasti, kad viskas gerai ir pavojus nebekyla. Deja, tai nėra tiesa.
Būtent tuo metu toksinai iš ląstelių išeina į vandenį ir jų koncentracija po žydėjimo vandens telkiniuose padidėja. Kiekviename vandens telkinyje toksinų koncentracija gali būti skirtinga, tačiau vandens telkinys gali būti užterštas nuo 1 iki 4 mėnesių.
Jeigu mūsų kūną paveikė toksinai, galimai esantys vandenyje, po maždaug pusvalandžio ima dilgčioti rankų ir kojų pirštų galiukai, sutrinka kvėpavimas. Kiti toksinai, kaip pasakoja dr. Judita Koreivienė, kūną paveikia kiek vėliau ir gali būti sunku susieti simptomus su poilsiavimu prie vandens telkinių:
„Gali sutrikti virškinimo sistema, žmogus gali pradėti viduriuoti arba jį gali pykinti. Pavojingiausia yra tai, kad šie toksinai organizme kaupiasi, todėl, jeigu maudotės tame pačiame vandens telkinyje, kuriame vanduo jau nežydi, šie toksinai niekur nedingsta ir netgi gali iššaukti lėtines ligas. Šie procesai kelia pavojų ne tik mums, bet ir vandenyje gyvenantiems organizmams.
Vandens žydėjimo problemą reikia spręsti kuo greičiau
Dėl jau minėtos žmogaus veiklos eutrofikacijos procesai greitėja, dažnėja vandens žydėjimai, o su jais vandens telkiniuose didėja toksinų. Kai pavojus kyla ir žmonėms, ir vandens organizmams, kyla klausimas: kaip spręsti šią problemą?
Šiuo metu Europoje nustatyta, kad pati didžiausia atsakomybė krenta žemdirbystei, nes laukuose barstomos trąšos neužsilaiko ir patenka į vandens telkinius.
Dr. Juditos Koreivienės nuomone, daug kas priklauso nuo mūsų pačių bei nuo tinkamo švietimo. „Reikia šviesti pačius ūkininkus, keisti jų požiūrį į tai, kaip jie turėtų ūkininkauti. Galima kurti buferines zonas, kurios sulaikytų chemines trąšas.
Tokius atveju ūkininkai sunaudotų mažiau finansinių resursų trąšoms, o vandens telkiniai būtų apsaugoti. Taip pat svarbu, kad nuotekos iš gamyklų ir fermų būtų išvalomos iki tinkamos išleisti į vandenį kokybės.” – pasakojo Judita.
Be to, reikia sutelkti dėmesį į jau pažeistus vandens telkinius, kuriuose vandens būklė nebus pataisoma taip greitai. Projekto „AlgaeService for LIFE”, kurio dalimi yra ir dr. Judita Koreivienė, metu buvo sukurti specialūs įrenginiai, kurie surenka perteklines biomases Nevėžio, Šventosios upėse, Kauno mariose.
Įrenginių tikslas yra suteikti greitąją pagalbą konkretiems vandens telkiniams ir pagerinti jų būklę.
„Šiais įrenginiais mes pasiekėme keletą svarbių dalykų. Visų pirma, eliminavus biomasę iš telkinio, jam lengviau atsikurti, pagerėja vandens kokybė, padidėja bioįvairovė.
Kartu su biomase eliminuojame didelius kiekius fosforo ir azoto junginių, kurie, suirus šiai biomasei, nebepatenka į Baltijos jūrą, kuri yra viena iš labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Žinoma, sumažiname ir žmonių riziką jų sveikatai. Su įrenginių pagalba mes eliminuojame poveikį žmonėms bei labai padedame ekosistemoms,” – pasakojo dr. Judita Koreivienė.
