Jei sumanysite susipažinti su Vilniaus senamiesčiu ir kitais kultūros paminklais, lydimi gido, teks patuštinti piniginę. O ekskursija pėsčiomis po gražias sostinės gamtos vietas paskui gamtos specialistę kol kas nekainuoja nieko.
Jau devintus metus sekmadieniais vilniečius ir sostinės svečius po Vilniaus apylinkes vedžiojanti geografė Nijolė Balčiūnienė džiaugiasi, kad norinčiųjų dalyvauti šiose ekskursijose netrūksta niekada. Net ir dabar vos pavasarėjant į šias iškylas susirenka dešimtys žmonių.
Kai vyšninis geografės automobiliukas stabteli prie Pūčkorių piliakalnio Vilniaus priemiestyje, iš kur mes pradėsime žygį po Pavilnių regioninį parką palei Vilnią, susirinkusiųjų būrys pagyvėja. „Žmonės pasiilgsta gamtos, - šypsosi N.Balčiūnienė, - skambina man, siunčia žinutes: „Kada vėl žygiuosim?“
Gūbriais ir šlaitais
Įkandin vadovės sparčiai kopiame į kalną, paskui gužame žemyn. Sniego apklotais miško takais pro galingus ąžuolus, šaltinius ir Vilnios senvagę, pro joje telkšančius ledu aptrauktus tvenkinius, upę sergstinčių kalvų gūbriais ir šlaitais.
Kas keletą šimtų metrų N.Balčiūnienė stabteli ir pasakoja: apie senovinius Tuputiškių, Leoniškių palivarkus, apie sumanų anų laikų Puškarnios dvarininką Stanislovą Sidoravičių, kuris net šaltinį pakinkė malūno girnoms sukti. Apie Pavilnių kraštovaizdį subjaurojusius caro laikų geležinkelininkus ir medines to meto sostinės turtuolių vilas, kurių keletas čia dar liko ir bus įrašytos į Vilniaus architektūros paminklų sąrašą.
Nuo aukšto Vilnios skardžio pasigėrėję kitapus upės atsiskleidusia panorama ir parūstavę dėl naujų statybų apgadinto slėnio, traukiame vadinamuoju beždžionių tilteliu per Vilnią, o iš čia jau ir Puškarnios dvaras visai arti.
Kitą sekmadienį gamtos bičiulių susirenka ne mažiau. Šįkart N.Balčiūnienė savo „ančiukus“ nuveda palei Balsio ežerą, kurį dauguma vilniečių vadina Žaliuoju. Kiek paslidinėjusi kovo atlydžio apledėjusiu taku, geografė metasi į statų šlaitą, mes kepurnėjamės paskui ir atsipūtę viršuje pėdiname per pavasarėjantį mišką.
Žygeivių vorelėje žingsniuojantis Ekologijos instituto mokslininkas, žinduolių specialistas Kazimieras Baranauskas rodo, kur lapės kicenta, o kur stirnos gulėta, ir vis dairosi į miško gilumą - gal išvysim barsuką, besiverčiantį ant kito šono?
Tarpežeriu tarp Balsio ir Gulbino, paskui tiesiai ledu per Mažojo Gulbino ežerą, pro statybų niokojamą Riešės upelį - turtuolių statybos dusina ne tik Pavilnių, bet ir Verkių regioninį parką - po trijų valandų kelionės grįžtame ten, iš kur atėjome. „Kitą sekmadienį parodysiu Sapieginės kalvynus“, - pažadėjo gidė.
Susirenka šimtai žmonių
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija šias iškylas po parkus rengia bene dešimtmetį, nuo pat įsikūrimo. Į jas gali rinktis kas nori, o būsimą maršrutą sužinoti interneto tinklalapyje www.pavilniai-verkiai.lt.
Beveik dešimt metų šioje direkcijoje dirbusi geografė N.Balčiūnienė prisimena, kad į kai kuriuos žygius susirinkdavo tiek žmonių, jog šias ekskursijas galbūt galima būtų įrašyti į šalies rekordų knygą.
Tikriausiai nelengva tuntą žygeivių suvaldyti? „Priešingai. Sunkiau dirbti su dvidešimčia atvarytų negu su dviem šimtais savo noru atėjusiųjų: kai pradedu aiškinti, susispiečia aplink ir net tarpusavy nesišneka“, - sakė gidė. Dažni tokių iškylų dalyviai - politologas Antanas Kulakauskas, archeologas Vytautas Urbanavičius, istorikas Rimantas Matulis, alpinistas Vladas Vitkauskas, meteorologė Jūratė Mikalajūnienė, kiti žinomi šalies žmonės.
Upelių aukštupiais
„Ne vienas pabandęs šitaip pakeliauti stebisi ligi tol nežinojęs, kokia graži sostinės gamta“, - tvirtino N.Balčiūnienė.
Po Verkių regioninį parką ji veda keliautojus bent penkiais maršrutais. Dažnai einama iš dvarvietės palei Verkės upelį į jo aukštupį. Ten nuošalios vietos ir nepaprastai gražus ąžuolynas. Žmonėms patinka keliauti ir Riešės bei Turniškės paupiais, taip pat palei Žaliuosius ežerus, pavasarį - vadinamuoju Kryžiaus keliu. „O kaip fantastiška Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje: aiškiai matyti, kaip susiklostė tie ežerai, kurių yra bene dešimt, ką ledynas ten padarė. Sykį su mumis ėjo botanikė Jūratė Tupčiauskaitė, nustebo, kai parodžiau keistoje vietoje aukštapelkę. Ji iškilusi gerokai virš Naujųjų Verkių“, - sakė geografė.
Dar daugiau kelionių N.Balčiūnienė suplanuoja po Pavilnių regioninį parką, mat čia, jos teigimu, beveik nerasi lygios vietos. „Vienąsyk vedu Šveicarijos atragiu, kitą kartą - Sapieginės kalvyno pažintiniu taku. Vėlinių sekmadienį keliaujame nuo Rokantiškių piliakalnio į pilkapius, o baigiam žygį ant Naujosios Vilnios piliakalnio, uždegame žvakeles senoliams atminti.
Labai gražu Lyglaukių eroziniame raguvyne ir Ancučių kraštovaizdžio draustinyje. O kokie gūdūs eglynai, tamsūs šlaitai Barsukynėje! Žmonės ten retai koją kelia“, - žavisi N.Balčiūnienė.
Neįprasti akmenys
Pavilnių regioninio parko Kalnų rezervate jos dėmesį patraukė neįprastas akmuo: „Panašus į dubenėtąjį, tai pamaniau - bene mūsų protėviai prie jo apeigas atlikdavo? Nuvedžiau parodyti bioenergetiką Burkvydą Kaluškevičių. Jis spėja, kad čia buvo Perkūno šventykla, iš kur dievybė dar nepasitraukusi.“
O pro Markučius vingiuojančios Vilnios vagoje N.Balčiūnienė įžiūrėjo Apolinaro akmenį, kurį prieš 150 metų minėjo senasis Vilniaus metraštininkas Adomas Kirkoras. Pasak jo, ant šio sostą primenančio akmens mėgdavo svajoti „garsus menininkas kraštietis“. „Klausiau profesoriaus Liberto Klimkos, kas tai galėjo būti. Matyt, kažkuris iš Adomo Mickevičiaus to meto draugų romantikų“, - pasakojo N.Balčiūnienė.
Šį akmenį ir kitus kelionių palei Neries ir Vilnios upes atradimus geografė N.Balčiūnienė aprašo neseniai išleistoje savo knygoje „Abipus Neries“.
Parvedė, iš kur atėjome
„O sykį mus vedžiojo bildukai. Buvo vasara, bene prieš ketverius metus. Įlindome tarp Balsio ir Gulbino ežerų. Žinojau, kad vienoje to tarpežerio vietoje pelkė, bet nemaniau, kad taip šlapia - tiesiog liūnas.
Na ir pataikėme į tą vietą - vienoje pusėje ežeras, kitoje - tas raistas. Šimtametės eglės suvirtusios, papartynai, žodžiu, toks vaizdas, koks čia buvo ir prieš kokius tris šimtus metų. Atrodo, tik ir išlįs bildukas ar koks kitas pelkių įnamis...
Stovime kaip suakmenėję, taip visiems gražu. Ilgai stovėjom, o paskui kad pratrūko žygeiviai kalbėti - kas sakmę sako, kaip akivarai atsiveria ir keliautojus praryja, kas eilėraštį. Paprastoje vietoje tokių dalykų iš žmonių neišgirsi.
O kai prireikė grįžti, kad mes rastume kelią! Vedu tiesiai - miško paklotė siūbuoja, maurai, dumblas ligi kelių, kūlgrindos nėra. Kažkuris nusprendė - bildukas vedžioja. Vos taip pasakė - ir pamatėme savo pėdsakus, kurie parvedė ten, iš kur atėjome...“
Su vaikų vežimėliais
Vienas žygis, jos žodžiais, buvo fantastiškas. „Susirinko keliasdešimt žmonių prie Verkių rūmų, ten vedžiojau juos po dvaro parką. Žiūriu - dvi mamytės su vaikiškais vežimėliais. Na, manau, tiesiog nusprendė paklausyti, o paskui eis savo keliais. Laiptais nuo kalno nusileidau pirmoji. Žvelgiu viršun - ogi ir jos su visa virtine žmonių, vyrai vežimėlius tempia. Kai nusileido, paaiškinau - toliau nebus tako, eisime į Verkės aukštupį, ar ir jūs norite? Taip, sako, norim, netrukdysime.
Keičiau maršrutą, paėjome geroką kelio galą dviračių taku, kad toms mamoms lengviau būtų. O paskui jau teko per samanas, upelį, šokinėjome nuo kelmo ant kelmo, žvalgėmės, kur geriau bristi. Ir mamytės visą kelią nepasiliko. Laimingos, įraudusios!“
N.Balčiūnienė į šias iškylas kompaso neima. „Lietuvoje man nei jo, nei žemėlapio nereikia“, - tvirtina ji. Kas kita tolimesnės kelionės.
„Jaunystėje daug keliavau po SSRS - Krymą, Karpatus, Uralą, Chibinus, Pamyrą, Tianšanį, Amūrijos taigą, kitur. Geografijos studijas pasirinkau, kad galėčiau keliauti. Uralo kalnuose vos nesušalau, Chibinų tarpeklyje vos neužpustė, Amūrijos-Usūrijos taigoje į didžiulę liūtį ir potvynį patekome. Tačiau dabar man pakanka ir Lietuvos gamtos“, - sakė N.Balčiūnienė.
Pernai ji plaukė baidare Kiaunos upe, užpernai - gimtąja Dubysa. „Esu plaukusi daugeliu Lietuvos upių ir ežerų, o dabar tuos žygius kartoju. Pasikeitimų daug. Pavyzdžiui, Kiauna plaukdami jau sunkiai radome vietą, kur galima išlipti ant kranto ir pernakvoti - abipus krantų užrašai „Privati valda“, „Piktas šuo“. O juk čia - Labanoro regioninis parkas. Atėjo laikai, kai visuomenė ujama net ir iš saugomų gamtos teritorijų“, - piktinosi N.Balčiūnienė.
Pokalbiai su Dubysa
Gamtą ir keliones N.Balčiūnienė pamėgo ir todėl, kad užaugo prie vaizdingosios, Maironio apdainuotosios Dubysos. Jos tėviškė - Raseinių rajono Maslauskiškių kaimas. „Plaukiau kitados ta upe“, - pasigiriu Nijolei. „Tai tu ir pro mūsų sodybą plaukei, ir pro malūną, kuriame mano tėvas dirbo, gal ir jį patį matei“, - nudžiugo moteris.
Apie savo tėvą ji gali pasakoti ilgai. „Jis buvo gamtos vaikas, gamta buvo jo Dievas - užuot ėjęs į bažnyčią, tėvas patraukdavo padubysiais. Su Saule kėlė, gulė, pagal Mėnulį ir kitus gamtos reiškinius darbus rikiavo.“
Jos tėvai perdavė savo vaikams ir meilę dainoms. „Mūsų namuose beveik visada skambėdavo dainos, o kai visa giminė suvažiuodavo, tai kaimas sakydavo, dabar dainuos ligi paryčių... Gilindamasi į dainas, susidomėjau Lietuvos istorija, etnografija“, - pasakojo N.Balčiūnienė.
Ji daug metų vadovavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto liaudies dainos klubui „Raskila“, o ir dabar dalyvauja jo koncertuose. Yra Lietuvių etninės kultūros, „Vilnijos“ draugijų pirmininko pavaduotoja.
„Po darbo retai kada iškart važiuoju namo - repeticija, koncertas, pasitarimas ar koks kitas renginys. Gerai, kad mano vaikai geri... Sykį, kai jie buvo dar nedideli, paklausiau: „Vaikai, aš turbūt bloga mama?“ Bet kažkuris pareiškė: „Tu ne tokia, kaip daugelis, todėl įdomi.“
Feliksas Žemulis
