Italija... Kaskart išgirdus šios šalies pavadinimą, suvirpa širdis. Saulė, įspūdinga senovinė architektūra, skanus maistas, draugiški gyventojai ir minių minios turistų. Pažintį su Italija pradėjau pernai rugpjūtį, nuo vieno gražiausių Toskanos regiono miesto Florencijos.
Pirmus žingsnius žengiant vingiuotomis ir gana klaidžiomis Florencijos gatvelėmis apėmė keistas jausmas. Jaučiausi tarsi patekęs į muziejų po atviru dangumi – juk Florencija yra daugybės Renesanso menininkų gimtinė, kadaise vienas didingiausių Italijos miestų, buvusi sostinė.
Florencijos senamiestis nepakartojamas. Už kiekvieno kampo laukia vis įdomesnis objektas – ar tai ne vieną šimtmetį skaičiuojanti katedra Santa Maria del Fiore, kurios kupolas matomas praktiškai iš bet kurios aukštesnės miesto vietos (ypač iš Mikelandželo aikštės, nuo kurios visa Florencija – kaip ant delno), šalia katedros stūksanti įspūdinga varpinė Campanile ir aštuonkampė baptisterija, ar aikštės (kieno nesužavės Sinjorijos aikštė?), ar fontanai (itin įspūdingas Neptūno), kurio nors žymaus menininko namas (juk čia gimė Dantė, gyveno ir kūrė Petrarka, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas), ar tiesiog gyvenamasis namas, kurio pirmajame aukšte įsikūrę prabangios parduotuvės ar jaukios kavinukės. Kiekvienas pastatas skirtingas, su savo istorija, kiekvienas savaip gražus ir įdomus. Dažną langą vasarą nuo saulės saugo medinės langinės, pro kurias neretai nuleista Italijos vėliava. Vasarą, ypač rugpjūtį, čia paprastai laikosi apie +40º C temperatūra. Todėl vietiniai gyventojai iš miesto tuo metu stengiasi pabėgti.
Turistų, kiek teko matyti, aukšta temperatūra, neatbaido. Kaip ir labai aukštos viešbučių kainos. Be to, kaip vėliau paaiškėjo, čia brangesni ir suvenyrai, ir maistas, ir muziejai (ne tik garsioji Uffizi ar Dailės akademijos galerija, į kurią turistai traukia žiūrėti Mikelandželo Davido, italų didikų Pitti rūmai, į kuriuos tiesiog negali neiti), taip pat nustebino mokestis už įėjimą praktiškai į visas bažnyčias, su kuo net Romoje neteko susidurti. Tačiau prie visų objektų rikiuojasi ilgiausios eilės, pavyzdžiui, kad patektum į Uffizi galeriją neretai turi laukti ir valandą kitą, turistai šluoja visus įmanomus suvenyrus – nuo kvailokų 2-10 eurų kainuojančių medinių pinokių ir prijuosčių su intymia garsiojo Davido kūno dalimi iki labai skanaus ir gan pigaus naminio vyno ar makaronų prieskonių, o jau eilės prie ledų...
Bet eilėse sugaišto laiko Florencijoje negaila. Ramiai stebi aplinką, klegančius turistus, mandagius, bet per daug atvykėliams įsiteikti nesistengiančius italus, gyvas skulptūras, nelegalius juodaodžius prekeivius, siūlančius padirbtas garsiųjų vardų rankines, akinius nuo saulės, bet kurią akimirką pasiruošusius susivynioti prekes ir sprukti...
Keista, bet Florencijoje kvapą gniaužė ne tik pastatų ir aikščių grožis, bet ir šiukšlių bei šlapimo dvokas. Nekoks kvapelis jaučiamas ne tik turistų ir neaiškios išvaizdos veikėjų apgultos stoties rajone, tačiau ir visame gražuolyje senamiestyje. Mieste akivaizdžiai trūksta tualetų. Arba kultūros. Arba rugpjūčio kaitra sustiprina visus kvapus. Bet po valandos buvimo šiame mieste-muziejuje tai jau nebetrikdo – tiesiog paskendi Florencijos spalvų ir garsų jūroje.
Prieš važiuojant į Florenciją, visų pažįstamų buvau perspėtas nevaikščioti tamsiuoju paros metu. Nežinau, ar šiame mieste išties taip pavojinga, bet leidžiantis saulei gatvėse tikrai padaugėdavo nevietinių gyventojų nelabai intelektualiais veidais, su kuriais tikrai nesinorėtų susipažinti artimiau.
Gatvės tuštėti pradėdavo apie 20 valandą, tačiau miesto šurmulys niekur nedingdavo. Kavinėse ar savo ankštuose butukuose su pravirais langais (nusileidus saulei oras tapdavo vos gaivesnis) kas vakarą ilgai vakarojantys italai tiesiog nemoka tyliai kalbėtis – įsiklausęs gali sužinoti, kuo gyvena viena ar kita vos už kelių metrų stūksančiame name įsikūrusi florentiečių šeima. Žmonių klegesys, transporto triukšmas netilo visą naktį, o kasryt septintą miestą žadino bažnyčių varpai.
Beje, apie transportą ir eismą. Florencijos gatvės – siauros, ilgos, vingiuotos, su daugybe sankryžų ir šviesoforų. Tačiau kelių eismo taisyklės čia beveik negalioja. Pėstieji, dviračiai, motoroleriai, motociklai, automobiliai ir net arkliais kinkyti vežimai be perstojo juda senamiesčio gatvėmis, stengdamiesi vieni kitus aplenkti. Sunku įsivaizduoti, tarkim, pėsčiuosius, vidury dienos ramiai žingsniuojančius Vilniaus centro ir senamiesčio gatvių važiuojamąja dalimi. Tačiau per 400 tūkst. gyventojų turinčioje ir kelių milijonų svečių kasmet sulaukiančioje Florencijoje tai įprastas vaizdas. Keista, tačiau visi kažkaip sutelpa ir nesusižaloja. Na, čia reiktų pasižiūrėti nelaimingų atsitikimų statistiką.
Savo transporto priemones, išskyrus automobilius, florentiečiai ir svečiai palieka, kur papuola. Kartais net neprirakindami. Kartu palieka ir šalmus, pirštines, bagažines su daiktais, nebijodami, kad juos gali pavogti. Gatvėse matyti dešimtys jau surūdijusių prie stulpų ar namų sienų priglaustų dviračių, motorolerių – įspūdis, kad šeimininkas juos tiesiog pamiršo. Keistoka tvarka.
Gatvės siaurina ne tik nepatogiai paliktos dviratės transporto priemonės, bet ir gausybė negražių šiukšlių konteinerių. Tik kažkodėl jie neretai stovi pustuščiai, o krūvos šiukšlių mėtosi aplinkui. Italai niekada negarsėjo ypatinga tvarka, tačiau kiek teko matyti, daugiausiai šiukšlina ir šlapinasi tarp šių konteinerių imigrantai (turbūt nelegalai), asocialūs asmenys. Rytais parduotuvių ir kavinių darbuotojai dažnai plauna prie jų įstaigėlių esančius šaligatvius, tačiau tai nelabai padeda atsikratyti smarvės.
Florencijos senamiestyje labai trūksta žalumos, parkų, skverų. Juos gali rasti tik gerokai nutolęs nuo centro. Jei nesinori klaidžioti po miegamuosius rajonus, pailsėti nuo gausybės žmonių keliamo šurmulio gali vaikščiodamas Arno upės pakrante. Vienas jos tiltų, seniausias, – Ponte Vehio – itin mėgstamas tiek vietinių, tiek svečių. Jis net tilto neprimena – labiau jaukią gatvę.
Taip pat būtina aplankyti šalia Pitti rūmų, garsėjančių autentiška šių didikų valdymo laikų aplinka ir dvasia, plytinčius Boboli sodus. Čia tai tikrai įkvėpsite gryno oro gurkšnį kitą. Tai milžiniškas parkas, negalintis nežavėti prašmatniais fontanais, romantiškomis skulptūromis ar nematytais augalais...
Visų būtinų pamatyti vietų neįmanoma net išvardinti, nes visa Florencija – vienas „must see“ objektas. Be to, geriau vieną kartą pačiam pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Todėl vis raginu visus bičiulius ten nuvykti ir nepasakoju per daug detalių.
Beje, kai būsite Florencijoje, nepamirškite surasti senamiestyje pasislėpusio Šerno ir patrinti jo knyslę – tikima, kad jis pildo norus. Sugalvojau vieną – dar kartą sugrįžti į Florenciją. Tikiu, kad jis greit išsipildys.
Gvido Anastausko įspūdžiai ir nuotraukos
