Rūtos pirmagimę Anają šį pasaulį išvydo Anglijoje, prieš beveik trejus metus. Tuomet kovo mėnesį pajutusi pirmuosius sąrėmius, jos mama lietuvaitė Rūta Chaladauskaitė neįtarė nieko blogo.
Rūta prisimena, kad tą dieną, kai prieš beveik tris metus ji pajuto sąrėmius, moteris į ligoninę belstis turėjo net keturis kartus. Galiausiai atsidūrus ligoninėje, Rūtos kūdikio tonusai ėmė neritmingai šokinėti – tai aukštyn, tai žemyn.
Lemtingas gimdymas
Tik tonusams pasiekus kritinę būklę, buvo nuspręsta atlikti Cezario pjūvį. Atsibudusi Rūta sužinojo, kad jos pirmagimė gimdymo metu negavo pakankamai deguonies dėl atšokusios placentos, todėl ją teko pervežti į kitą ligoninę šaldymo terapijai.
„Po operacijos buvau silpna, man buvo perpiltas kraujas, pažeisti plaučiai. Dėl to dukrelės pamatyti negalėjau. Tačiau prieš pervežant ją, atvežė ją minutei parodyti. Mergaitė buvo komoje ir šalta. Deja, tai ne toks susitikimas apie kokį svajojau“, – pirmąjį susitikimą su savo dukrele prisimena Rūta.
Rūta savo dukrelę pavadino Anajos vardu. Šiandien jai yra suėję du metukai, o kovo mėnesį ji švęs ir trečiąjį savo gimtadienį. Deja, sunkus Rūtos gimdymas ir padarytos medikų klaidos mergytę paženklino visam gyvenimui. Anają kenčia hipoksinę išeminę encefalopatiją, cerebrinį paralyžių ir epilepsiją.
Ypač skausmingos pirmos savaitės
Internete galima rasti daug sergančių vaikų istorijų ir visos jos skiriamos būtent šiems mažiems ypatingiems spindulėliams. Vis dėlto didžiausi sunkumai ir vargai tenka juos auginantiems tėvams. O labai dažnais atvejais vyrai tokių sunkumų nepakelia ir vienas moteris palieka auginti neįgalius vaikus.
Ir nors Anajos vaikystė bėga visai kitaip nei jos bendraamžių vaikų, mergytė kiekvieną dieną yra apsupta mylinčių tėvų rankų bei akių. „Po Anajos gimimo mūsų santykiai su vyru tik sustiprėjo“, – patikina Rūta.
Rūta Anglijoje atsidūrę maždaug prieš septynerius metus, darbe ji susipažino ir su žaviu kolega, kuris netrukus tapo jos vyru. Kaip dabar prisimena pati moteris, ji tada ieškojo, kur galėtų persikraustyti.
„Jis man labai padėjo, taip pradėjome pažinti vienas kitą ir vieną dieną jis man pasipiršo. Juokais tada dar paklausiau, o kur mano žiedelis? Ir jis po kelių mėnesių įteikė sužadėtuvių žiedą“, – šypteli pašnekovė.
Štai taip poros santuoka trunka jau penkerius metus, kurią vainikavo dvi gimusios dukrelės. Iš pradžių mažai kas iš aplinkinių žinojo, kad Rūtos ir jos vyro pirmagimė Anaja yra kitokia nei visi vaikai, tačiau Rūta yra įsitikinusi, kad auginant neįgalų vaikelį yra niekaip niekada svarbus pačių tėvų ryšys.
„Gimus vaikui, pasikeičia ir asmeninis, ir vedybinis poros gyvenimas. Būna sunku abiems iš tėvų, bemiegės naktys, nauji rūpesčiai, mažiau laiko vienas kitam. Kartais tai išskiria šeimas. Gimus neįgaliam vaikučiui rūpesčių būna dar daugiau. Gimus Anajai, buvo sunku, praleidome septynias savaites ligoninėje. Pirmosios savaitės buvo ypatingai sunkios“, – dabar prisimena Anajos mama.
Dukra santykius tik sustiprino
Rūta pasakoja, kad tuomet abiems tėvams buvo ypatingai sunku susitaikyti su lemtimi ir suvokti, kokia skaudi yra realybė. Kartais būdavo net tokių akimirkų, kai važiuojant į ligoninę, abu sutuoktiniai tiesiog tylėdavo automobilyje:
„Pamenu, pasakiau vyrui, kad arba tai mus padarys tvirtesniais, arba išskirs. Supratome, kad turime būti vieningi kaip kumštis ir palaikyti vienas kitą. Žmonės nuolatos kartoja, kaip mums sunku, bet iš tiesų jie net neįsivaizduoja, koks tas gyvenimas yra iš tiesų“, – sako ji.
Ir nors auginti neįgalų vaikelį įstengtų tikrai ne kiekviena šeima, vis dėlto Rūta yra įsitikinusi, kad jos ir vyro santykiai po Anajos gimimo tik sustiprėjo.
Kurį laiką apie Anajos ligas Rūta niekam nepasakojo, tačiau mergaitei suėjus metukams, jos mama suprato, kad vien tik meilės pirmagimei neužteks. Anajai reikėjo daug mankštų ir reabilitacijų, o iš Anglijos valstybės moteris pagalbos sulaukė labai minimaliai.
Pasitarusi su vyru, Rūta Anajos istorija pasidalino internete, tačiau tai galiausiai pradėjo nepatikti jos vyrui.
„Pusę metų su juo dėl to pykomės, jis vis prašė, kad nebekelčiau į internetą nieko apie Anają ir neprašyčiau pagalbos. Jis jautėsi blogu tėvu, kuris negali suteikti tai, ko reikia vaikui. Bandžiau įtikinti, kad jis viską daro, kas yra jo jėgose. Jis vienintelis išlaiko šeimą, o reabilitacijos kainuoja labai brangiai, todėl mums tikrai reikia žmonių pagalbos“, – įsitikinusi buvo ir yra Rūta.
Be dukros buvo vos vieną dieną
Maždaug po metų Rūta pastebėjo, kad jos vyro požiūris ėmė keistis, jis net pats kitus pradėjo raginti sekti jo dukters istoriją internete. Tiesa, pati moteris prasitaria, kad ji kartais džiaugiasi, jog jis nemoka lietuviškai, kadangi komentarų internete ji susilaukia tikrai įvairių.
„O kartais priešingai, norėčiau, kad jis mokėtų lietuvių kalbą ir pamatytų, kokį palaikymą mes su Anaja gauname „Vilties spindulėlio“ grupėje. Labai tikiuosi, kad ateis diena, kai tėvai neturės nerimauti dėl finansų, kaip išvežti savo neįgalų vaiką reabilituotis, tokios įstaigos turėtų būti nemokamos“, – sako Anajos mama.
Anaja reikalauja priežiūros visą parą, o ir prižiūrėti ją kas kitas be Rūtos nelabai sugebėtų, mat artimųjų Anglijoje šeima neturi. Per beveik tris metus pora be vaikų į svarbų susitikimą buvo nuvažiavę vos vieną kartą.
Rūta yra įsitikinusi, kad tai, ką tenka ištverti neįgalų vaiką auginantiems tėvams, nežino nei patys artimiausi žmonės, nei draugai. Todėl ypač yra svarbu poroje išlikti tvirtai kaip kumštis.
Internete galima rasti labai daug sergančių vaikų istorijų, kuriems reikalinga pagalba. Tiesa, apie juos auginančius tėvus mes kalbame daug mažiau, tačiau kiekvieną dieną su visais sunkumais susiduria būtent jie.
Iki šiol jaučia nuoskaudą
Rūta sako, kad kiekviena šeima ir pora į gyvenimo sunkumus reaguoja skirtingai, o štai jie su vyru pasirinko savo kelią – gyvenime visur įžvelgti bent mažą pozityvumo dalelę.
„Vyras nuo pat pradžių neleido kalbėti negatyviai, Anaja yra pirmasis mūsų vaikas. Mums viskas, kas yra susiję su ja, yra normalu. Net maitinti vaiką per zonduką – visiškai normalu. Kai draugai kartą paprašė pamaitinti jų dukrytę košyte, kuri buvo jaunesnė nei Anaja, deja, nesugebėjome“, – prisimena Rūta.
Pati Rūta, pasakodama Anajos istoriją, negaili kritikos ligoninės medikams, kurioje gimdė savo pirmagimę. Pasak jos, nuoskaudas šeima laiko, praėjus net ir keleriems metams, mat klaidų buvo padaryta tikrai ne viena, o net apie trisdešimt.
„Tai nebuvo atsitiktinis įvykis, tai buvo baisi nepriežiūra. Akušerei tai jau antras kartas jos darbo istorijoje. Kaip galima nepykti, jeigu dirbo žmogus, kuris buvo nušalintas nuo gimdymų dėl neišlaikyto egzamino?
Žmogus ignoravo ženklus, užsuko vaiko tonusus rodantį ekraną nu tėvų. Kas valandą turėjo ateiti kita akušerė, tačiau ji pasirašė ir už antrą žmogų. Tikrai nenoriu, kad šis žmogus dirbtų toliau ir dėl savo neatsakingumo kitam sugadintų gyvenimą“, – patikina Anajos mama.
Dievo dovana – antroji dukrytė
Kasmet Rūta su savo dukrele stengiasi bent du metus per metus išvažiuoti reabilituotis į užsienį, o tai kainuoja tikrai nemažai pinigų.
Tokių reabilitacijų metu Anaja sustiprėja fiziškai. Rekomenduojama į reabilitacijas nuvykti kas du mėnesius – šešis kartus per metus, deja, tokių galimybių šeima neturi. Grįžus namo iš reabilitacijų, tenka privačiai samdytis ir terapeutus, o jų kaina taip pat yra nemenka – 50 svarų už valandą.
„Anaja stiprėja ne tik fiziškai, bet atsiranda ir vis didesnis aplinkos suvokimas. Ji nebenori tik gulėti, norint keltis – kelia galvytę. Ją pašnekinus, ji atsako savo kalba, išmoko, paprašius, duoti „penkis“. Anajos stiprėjimą pastebi ir aplinkiniai, o tai mums didžiausias apdovanojimas“, – emocijomis dalijasi Anajos mama.
Tiesa, Anajai labiausiai draugiją palaiko ir jos mažutė sesutė, kurios atėjimas į šį pasaulį tėvams buvo tikras stebuklas. Rūta sako, kad ji be galo dėkinga likimui už antrąją 1,5 metų dukrelę:
„Dėkoju likimui, kad tai nutiko, nes tikriausiai patys nebūtume pasiryžę, o Anajos sesutė, tai geriausia kas mums nutiko po Anajos gimimo. Mergytė labai meili ir gera, nors dar mažutė, labai myli Anają. Nuolatos eina pas ją, pabučiuoti, parodyti žaisliukus, o ir Anaja labai mėgsta, kai ji būna šalia“, – džiaugsmo neslepia Rūta.
Šiuo metu Anajai yra suplanuota kamieninių ląstelių terapija sausio pabaigoje, o iki reikiamos sumos šeimai trūksta surinkti dar kelis tūkstančius eurų.
Jeigu ir jūs norite prisidėti prie Anajos sveikimo, tai padaryti galite šiuo būdu: Gavėjas: Ruta Chaladauskaite; Banko sąskaita: LT377300010093965133; Bankas: AB Swedbank; Banko kodas: 73000; Banko SWIFT kodas: HABALT22
Arba Gavėjas: Anajos labdaros ir paramos fondas; Banko sąskaita: LT503500010004027543; Banko kodas: 3500; Swift kodas: EVIULT21XXX; Mokėjimo paskirtis: Parama Anajai arba PayPal: [email protected]
