Buvo ramus vakaras, po darbo neskubėdama pirkau kelis buities reikmenis parduotuvėje. Be manęs joje buvo tik pardavėja, todėl į parduotuvę „įšokusios“ šeimos pokalbis prikaustė dėmesį.
„Paimkit šitą vaiką! Aš prašau, greičiau pasiimkit mūsų vaiką, nes mes nebesusitvarkom su juo“, – piktai, griežtai ir reikalaujančiu tonu šūktelėjo į parduotuvę užėjusi moteris.
Atsisukau pasižiūrėti – maždaug 40 metų iš pažiūros tvarkingai atrodanti moteris, gerokai jaunesnis vyras šalia ir net užtinusiomis nuo verkimo akytėmis šalia stovinti mergaičiukė.
Įsakmus rėkimas ir gąsdinimas
Ir čia nebuvo tas atvejis, kai moteris bandytų juokauti (nors vis tiek nejuokinga), kurti kažkokį spektakliuką, neva jeigu vaikas blogai elgsis, jį pasiims nepažįstama tetutė. Ne ne, čia buvo įsakmus rėkimas ir gąsdinimas, bauginimas vaiko atžvilgiu.
Pardavėja kiek suglumo – klausiamu žvilgsniu, lyg nesupratusi, pažiūrėjo į šeimą, o moteris toliau lyg užsivedusi kartojo, kad nebesusitvarko su savo vaiku ir štai, nori ją čia tiesiog palikti.
Ką galėjo padaryti mergytė, kad mama šitaip rėktų ir koneveiktų ją? Norėjo naujo žaisliuko? O gal prispyrė į tualetą? Gal sudomino mašinėlės, kurios būna prekybos centruose ir gražiai linguoja už įmestus pinigėlius? Jeigu taip, ar tikrai neįmanoma su vaiku gražiai susitarti be ašarų, įsiūčio ir tokių šlykščių žodžių?
Moteris dar kelis kartus bandė kažką kalbėti, vyras tylėjo dairydamasis po salę, o pardavėja tepratarė: „Savo vaikus aš jau užauginau.“
Šeima apsisuko ir išėjo. Man sunku net įsivaizduoti, su kokiu skausmu ir jausmais į namus grįžo vaikas ir kas jo laukė ten, uždaroje patalpoje, be papildomų akių, jeigu prekybos centre motina leido sau šitaip rėkti ir kalbėti? Mamyte, kaip jums ne gėda.
Autorius: skaitytoja Rūta
