Naujienų portalą tv3.lt pasiekė žinia, kad Šiaulių „kanibalėmis“ vadinamos Viktorija Lietuvninkaitė ir Viktorija Vaitiekaitytė yra perkeltos į atviro tipo bausmės atlikimo vietą. Tokia naujiena sukėlė didžiulį lietuvių pasibjaurėjimą bei pyktį Lietuvos teisėsauga ir socialiniuose tinkluose.
Daugeliui žmonių kilo vienintelis klausimas – kaip jaučiasi tokį sprendimą iš pareigūnų išgirdusi aukos motina, kuri gali bet kurią dieną gatvėje akis į akį susitikti su dukros žudikėmis?
Naujienų portalui tv3.lt sutikusi pasidalinti turimomis žiniomis Nijolė teigė, kad su aukos mama bendravo žiemą. Nijolė pasakoja, kad moteris – palūžusi, stipriai išgyvena nerimą keliantį faktą, kad nusikaltėlės tuoj išeis į laisvę. Ji tikina, kad aukos mama yra stipriai atsiribojusi, rūpinasi savo sveikata ir gyvena didžiulėje neviltyje.
„Galbūt neviltis ta, kad neteko vienturtės dukros, bet, manau, kad neviltis kankina dar ir dėl to, kad Lietuvoje yra didžiulis nebaudžiamumas. Nebaudžiamumas yra visuose nusikaltimuose. Matome, kas vyksta aplinkui – Jurbarko berniūkštis irgi tebevaikšto, manau, kad ir nesės, o mergaitės gyvenimas suluošintas...
Mama sakė, kad nenori ir negali, ir, vargu, ar kada galės vėl kalbėti apie šią didžiulę tragediją. Manau, kad ją spaudžia ir netektis, ir žinia, kad jos sau gyvena“, – dalinasi Nijolė.
Netikėtos detalės
Pašnekovė pasakoja, kad po pokalbio ji pradėjo domėtis, kokia tiesa yra iš tiesų, ir ar tikrai, kaip teko girdėti, nuteistosios gyvena nebe kalėjime, o atviro tipo bausmės atlikimo vietoje. Taip Nijolė sako sužinojusi iš artimo draugo, kad abi jos perkeltos į Panevėžio Pusiaukėlės namus bei dirba Panevėžyje esančioje logistikos įmonėje. Pasak artimo Nijolės draugo, darbe nusikaltėlės yra išskirtinai pastebimos:
„Draugas sakė, kad kiekvieną dieną yra tenai vežiojamos: dirba, laisvai vaikšto tarp žmonių, rūko. Tiesa, nežinau ar dirba abi, bet viena jų tai tikrai. Sako, kad darbuotojams net nejauku, nes eina kavą gerti – sutinka, mato. Draugas pasakoja, kad visi vengia su jomis bendrauti, pasisveikina, bet visi labai šalinasi, todėl, kad paprasčiausiai nejauku. Žiūri į jas vis tiek kaip į žudikes, kito atvejo nėra.“
Be to, žinant faktą, kad į Pusiaukėlės namus paprastai perkeliami lengvajai grupei priskirti nuteistieji, Nijolė negali atsistebėti, kaip tuomet į juos pateko nusikaltėlės, atlikusios precendento neturintį nusikaltimą, kurio metu buvo ne tik kraupiai nužudyta nepilnametė, tačiau ir atliktas kanibalizmo aktas – merginos kūno dalis sukapotos į gabalus buvo išmėtytos po skirtingas miesto vietas, dalis jų – paslėptos šaldytuve.
Pasak jos, kyla klausimas, ar tokia bausmė yra adekvati ir kiek tuomet yra verta žmogaus gyvybė, kaip turi jaustis artimieji, kurie žino, jog tokie baisūs žmonės laisvai vaikšto laisvėje.
„Čia ir kyla klausimas, kaip patenka šitokie žmonės, tokie nuteistieji į Pusiaukėlės namus? Ko tuomet verta mūsų teisėsauga, teismai ir nutartys? Ko verti? Nieko. Viskas paminta. <...> Pusiaukėlės namai Panevėžyje buvo neseniai tik atidaryti, o va, „gražuolės“ jau čia.
Ar taip gali būti, kad į juos patenka žmonės su tokiomis veikomis? Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Amerikoje, jos būtų nuteistos iki gyvos galvos. Tik po 20-ies metų nuteistieji iki gyvos galvos turi teisę rašyti malonės prašymą, kad sutrumpintų bausmė ir nuimtų teistumą iki gyvos galvos“, – dalinasi savo įžvalgomis Nijolė.
Piktinasi sprendimu
Taip pat, patekus į Pusiaukėlės namus, nuteistasis įgyja kur kas gerokai daugiau laisvių, o ir pačių atviros bausmės tipo namų tikslas – padėti žmogui greičiau keisti gyvenimo būdą ir grįžti į visuomenę.
Pusiaukelės namuose bausmę atliekantys nuteistieji gali be apribojimų naudotis pinigais, privalo patys apsirūpinti maistu, drabužiais, avalyne ir higienos priemonėmis. Nuteistiesiems leidžiama turėti mobilųjį telefoną, kompiuterį, televizorių, naudotis internetu. Savaitgaliais jie gali išvykti į namus ar aplankyti artimųjų giminaičių.
Nijolė mano, kad namai yra sudarę sutartis su tam tikromis įmonėmis, kuriose gali dirbti bausmę atliekantys asmenys. Taip pat, moteris priduria, kad jos draugas nors ir teigė, kad nusikaltėlės darbe yra akivaizdžiai pastebimos, tačiau stengiasi neišsišokti.
„Manau, kad kitu atveju jos negalėtų dirbti, sudaro sąlygas, kad negalėtų pabėgti. Be to, nesakė, kad jos yra su apykojomis, turbūt pasitiki, o jos manipuliuoja nekaltumu, kad geros ir visa kita.
Nežinau, kiek iš to darbo yra atskaičiuojami nuostoliai ir padarytos žalos, tačiau prarasta dukra neįvertinama pinigais, o ir labai abejoju, kad iš priteistų pinigų gaus ta mama kažką, nes pirmiausiai reikia atlyginti valstybei patirtas teismo išlaidas, o tik po to nukentėjusiam.
Skausminga tai matyti iš šalies, skaityti tokius dalykus. Tai yra žiauru. Pamintas bet koks žmogaus orumas, garbė ir aukos situacija“, – sako Nijolė.
Taip pat žiniasklaidoje nuskambėjo ir faktas, kad nuteistosios V. Lietuvninkaitė ir V. Vaitiekaitytė kalėjimo įstaigoje pasikeitė savo pavardės – Lietuvninkaitė į Mikalauskaitę, o Vaitiekaitytė į Uždavinytę. Nijolė sako, kad nežino, kaip yra dėl pavardžių, tačiau tikina, kad darbuotojų jos vis tiek bet kokiu atveju yra atpažįstamos.
„Būti Pusiaukėlės namuose yra lygiai tas pats, kas būti beveik namie. Išleisti jas sudaromos visos sąlygos. Dar sykį pasikartosiu – baudžiamumo kaip ir nėra. Tarsi nėra nužudytų žmonių, artimųjų skausmo. Privalu atsakyti už tokius dalykus. Paimti į Pusiaukėlės namus, kai toks neeilinis įvykis, tai čia ne šiaip sau, kad netyčia nužudžiau, sudaviau, čia sukapojo, jos tokį žiaurų nusikaltimą padarė.
Čia ne tik iki gyvos galvos, bet dar ko gero ir su gydymu psichiatrinėje reikėjo. O čia nieko. Ta Lietuvėlė taip ir gyvena“, – neslepia apmaudo bei pykčio dėl teisėsaugos sprendimo Nijolė.
Daugiau apie šį nusikaltimą ir suteiktą malonę nuteistosioms skaitykite čia.
