Lietuvoje POLIKLINIKOSE kasdien masiškai vyksta TOBULODS ŽMOGŽUDYSTĖS - už pacientų gydymo diagnozę,vaistų šalutinį piveikį "šeimos" gydytojai nėra atsakingi.Pacientai nužudomi dėl grįžtamo ryšio ir stebėjimo stokos

bylos nebus ?

Duok mirusiam ramybe pagaliau ir nueik pas psihiatra

šita bobelė vis gaudo ir kuria pletkus, o paskui rašo kreivus rašinėlius su priekaba "nutarė netylėti".

Mamyte, sutvarkyk dukrytės kapą, žiūrėti graudu.

O kodel nerasot apie paprastus zmones kaimynus ir tt

Apie mirusius gerai arba nieko. Nes tai ką čia sakote ,grįš į jūsų šeimas per vaikus, anūkus, proanūkius, brolius, seseris ar net jus pačius. Agnę pažinojau tik iš TV ir interneto. Ir tikrai ryški asmenybė, jos stilius puikus. O priklausomybės yra liga. Gerbiu už tai, kad ji su jomis kovojo, nepasidavė, lipdė save iš naujo ir dirbo toliau.
O tie ,kur net mirusį žmogų drabsto purvais, bijo net savo vardą parašyti.. O kuo jūs ryškūs? Blogį sėjate... Užaugęs jis grįš bumerangu...

Paprastai, nerašau komentarų, tačiau pati būdama mama, nesuprantu, nejau tikrai rašytumėte komentarus, tokio bjaurumo, apie mirusį žmogų, jei negalėtumėte užsislaptinti? Girdėjau ir angies prilyginimas ATA Agnei... Kaip šitaip... Trūksta suvokimo, kad taip iš vis galima kalbėti. Galvoje tiesiog netelpa. Nejau čia pralošusi finansiškai pusė mielais taip šmeižia ir plaka mirusį žmogų? Kur tada dar žemiau galima pulti?..
Agnė man nebuvo aklai sektinas pavyzdys, tačiau taip, jo buvo ikona. Lietuvoje tokių vos kelios. Ji, Butkutė, Baikštytė. Kitos, tik trumpai kaip kometos šmėsteli. Ar lengvai visoms gyvenimas susiklostė? O ar lengvai tau komentuojantysis susiklostytų šlovės, pinigų, dažnai - netikrų draugų ir visiško nuogo viešumo akivaizdoje? Žmogus buvo talentingas, prekės ženklai, kuriuos ji kūrė - stiprūs. To niekaip nepaneigsite. Stiliaus suvokimas, estetikos, tokių dar paieškoti reikėtų. Arba ne. Bet ji tai ką atrado, ką mokėjo, sugebėjo parduoti. O tai yra velniška sėkmė, ačiau ir sizifiškai sunkus procesas.
Apie p. Nijolę: Mama myli kaip moka ir kaip supranta. Rašau iš didžiosios raidės, nes kaip nepalūžti visame tame ir rodyti anūkui gyvenimo džiaugsmo pavyzdį, esu tikrai, Leo mama tokių būtų jį auklėjusi. Ar aš daryčiau tą patį? Ne. Nesugebėčiau. Bet čia mano būtų pasirinkimas. O jos supratimas apie atminimo išsaugojimą yra šitoks.
Kol mes Lietuvoje, nuo lopšio, nemokinsime vaikų tolerancijos, kaip, kad pvz.švedai, kad daro, kur vaikas supranta, kad visokių pasirinkimų gali būti, jis neatsakingas už kito žmogaus pasirinkimus, tai jo neliečia ir niekaip neskaudina. Bet čia, toks jausmas, kad jūsų vaiko kapo nenuravėjo, kad jums žarnas kas paleido, nors taip juk nėra. Tad klausimas: kodėl jūs teisuoliai gyvenimo šio šitie pasirinkimai taip erzina? Išgarsėjo - pavydite, nes jums nepavyko? Stūgaujate iš pasitenkinimo, kad mirė, nes per skaudu buvo žiūrėti į žmogų, kuris ir nusikelia, ir nepaiso visuomenės normų, o vistiek yra tūkstantį kartų visur labiau vertinama ir kviečiama? Jei taip rūpi visuomenės normos, kuo iūs gereni už mirusį zmogų, pasilipę ant jo, kad aukščiau patys atrodytumėte esą, kaip jūs šitiek purvo pildami jaučiatės gerai? Mažo, menko žmogelio bruožas, mirusį kape vartyti...
Stiprybės mamai ir Leo.

Mes nežinome nei vienas kas musu ateity laukia ir musu vaiku bei anuku nesidiziuokim kol viskas gerai gali visi patapti ateity narkomanais alkoholikais invalidais ir tt.gerbkim kiekvienas kitu bedas juk esam visi busimi lavonai kokie bebutume

Lietuvės piktos.