Labai liūdna girdėti istorijas, kai užklupus gyvenimo negandoms žmogui tenka ne tik kapstytis iš duobės, bet ir tvarkytis su skausmu, kai žmogus, kurį daugybę metų vadini draugu, laikai tarsi šeimos nariu, ima ir nusisuka.
Suprantu, kad tokios situacijos, kaip klastingos, agresyvios ligos yra sunkiai pakeliamos ir ne ką mažesnis krūvis tenka ne tik sergančiajam, bet ir jį supantiems žmonėms.
„Gana“
Kita vertus, jei to užtenka, kad žmogus, kurį laikai kone šeimos nariu, nusigręžtų nuo tavęs, ko verta tokia draugystė? Turbūt ir skaudžiausia suprasti tai, kad visi tie draugystės metai nusibraukia per vieną dieną.
Na išvis negaliu patikėti, kai svarbiausi žmonės ne tik nusisuka, dar ir pradeda labiau sureikšminti save. Kiekvienam savo, bet jei draugystė reikalinga tik tada, kai ji patogi, kam išvis ji tokia reikalinga? Gana kelti save aukščiau visų kitų.
Nustokim būti tokie savanaudiški ir lakstantys paskui viską, kas tik mums teikia naudą. Kur dingo paprasčiausias žmogiškumas? Gyvenime netikėjau ir netikėsiu, kad yra kas nors svarbiau už tikrą, nesuvaidintą ryšį su kitais žmonėmis.
Tad ir pagalvokite, jei jūsų brangiausias draugas patektų į kritinę situaciją, kaip jūs elgtumėtės? Tiestumėte pagalbos ranką ar nusisuktumėte? Jei mintyse dėliojasi antras scenarijus, gal geriau iškart nutraukite ryšius, nelaukdami, kol ateis sunkiausias momentas, nes tik įskaudinsite kitą.
Autorius: skaitytoja Akvilė
