Prieš kelis mėnesius vyro tėvai pasikvietė pietų paminėti uošvio gimtadienį. Apsidžiaugiau, nusivežėme pyragą, papildomai vaišių – labai laukiau susitikimo, nes anytą mačiau pakankamai seniai.
Mūsų santykiai visada buvo malonūs, atrodė, kad aš gerbiu ją, o ji mane – tuo viskas ir pasakyta. Dar maniau, kad esu mylima – juk visai neseniai padovanojau anūkėlį, apie kurį taip svajojo visa giminė.
Susėdome prie stalo, anyta vaišino cepelinais. Į lėkštę įdėjo du, aš juos sukirtau net negalvodama, dar ir spirgučių padažo užsipyliau. Jaučiausi kaip namie.
Suvalgiau, pasisotinau, o tada ji pasiūlė man ir mano vyrui dar po vieną. Sutikau, nes jaučiausi išalkusi, o ir cepelinai tokie skanučiai – karštutėliai, kvapnūs, naminiai, dar dabar seilės tįsta!
Pasiūlė numesti svorio
Pavalgiau, išgėrėme kavos, o tada anyta, lyg tarp kitko šnekėdama apie svorį, moterų grožį ir panašius dalykus, rėžė tokius žodžius, kurie dar dabar skamba ausyse. Sako ji: „Martele, gal jau reikėtų mesti svorį ir tau! Trys cepelinai, kava, keksiukas – tu ir namie šitiek daug valgai?“
Neturėjau kur dėti akių – buvo gėda ir prieš uošvį, ir prieš vyrą, nes jie viską girdėjo. Ką ji sau leidžia? Žinau, kad esu priaugusi svorio, bet kai tokius žodžius atviru tekstu pasako ne mama, ne draugė, o anyta, nebelieka kur dėtis.
Kvailai šyptelėjau, kažką atsakiau, tačiau iki šiol negaliu pamiršti. Apmaudu, kad vietoje palaikymo, jog auginu vaiką, rūpinuosi vyru, namais, buitimi, gaunu tik tokį spjūvį apie svorį. Ji tikrai nukvakusi!
Žinoma, dabar suprantu, kad tikrai reikia susiimti, o ypač pagalvoti, ką valgai, kai mato šalia esanti anyta. Kitą kartą, žinoma, jeigu dar pasikvies, po pirmojo cepelino pasakysiu ačiū ir baigsiu valgyti, nes ir vėl galiu sulaukti nemalonių replikų.
Autorius: skaitytoja Laura
Turite ką papasakoti? Parašykite mums: [email protected]
