• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mirtis – tai neišvengiamas gyvenimo etapas, kuris dažnai lieka paslaptimi tiek tiems, kurie iškeliauja, tiek tiems, kurie liko. Nors dauguma iš mūsų nenori apie ją kalbėti, paskutiniai žodžiai, kuriuos ištaria žmonės prieš mirtį, gali atspindėti paskutinius jų jausmus, mintis ir išgyvenimus,

Mirtis – tai neišvengiamas gyvenimo etapas, kuris dažnai lieka paslaptimi tiek tiems, kurie iškeliauja, tiek tiems, kurie liko. Nors dauguma iš mūsų nenori apie ją kalbėti, paskutiniai žodžiai, kuriuos ištaria žmonės prieš mirtį, gali atspindėti paskutinius jų jausmus, mintis ir išgyvenimus,

REKLAMA

Palaimintojo kunigo Mykolo Sapočkos hospiso direktorės pavaduotoja Aneta Gurnevič, dažnai susidurianti su pacientų mirtimis ir jos iššūkiais, atskleidžia, kokie žodžiai dažniausiai ištariami per paskutines gyvenimo akimirkas ir ką jie gali reikšti tiek mirštančiajam, tiek jo artimiesiems.

Dažniausi žodžiai prieš mirtį

A. Gurnevič naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad paskutiniai žodžiai prieš mirtį priklauso nuo kiekvieno žmogaus ligos kelio ir jo gyvenimo istorijos.

„Yra tokių situacijų, kai žmonės gailisi, kad kažko gyvenime nespėjo padaryti, nes jaučia, jog jų laikas baigiasi. Prisimenu atvejį, kai jauna moteris, kuriai buvo likę labai mažai laiko, atsisveikino su šeima.

REKLAMA
REKLAMA

Buvo mažamečiai vaikai, vyras. Vienu metu ji paprašė kitų šeimos narių išeiti ir pasiliko su vyru. Manome, kad ji jam nurodė, kaip toliau gyventi, kad jis dorai užaugintų vaikus“, – atskleidžia hospiso direktorės pavaduotoja.

REKLAMA

Ji taip pat prisimena situaciją, kai vienos mergaitės mama apgailestavo, kad nebepamatys dukros užaugusios, nes ji dar buvo labai maža.

„Viena moteris, žiūrėdama pro langą į gražų vasaros dangų ir medžius, apgailestavo, kad retai vilkėjo sukneles ir per mažai buvo elegantiška, graži. Ji pasakė, jog jei galėtų, visada puoštųsi suknelėmis ir švęstų gyvenimą kiekvieną dieną“, – prisimena pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

A. Gurnevič pažymi, kad Palaimintojo kunigo Mykolo Sapočkos hospiso savanoriai iki pat pabaigos buvo šalia minėtos moters ir visada ragino džiaugtis savo moteriškumu bei grožiu.

„Viena savanorė dalijosi jai įstrigusia situacija. Ji šukavo jaunai moteriai plaukus, o ši verkė ir sakė, kad nespėjo susilaukti dukrytės, kuriai augintų kasas ir šukuotų plaukus. Ji giliai širdyje turėjo tokią svajonę. Po kelių mėnesių ta moteris iškeliavo“, – jautriai kalbėjo A. Gurnevič.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ji pabrėžia, kad žmonės dažnai apgailestauja dėl dalykų, kurių nespėjo patirti. Vieni gailisi, kad nepamatys užaugusių anūkų, kiti – kad negalės būti gerais seneliais ir prisidėti prie jų auklėjimo.

„Yra įvairių situacijų. Kartais žmonės gailisi, kad per mažai laiko skyrė šeimai, nes darbas ir kiti rūpesčiai užėmė pirmą vietą, o šeimai laiko liko mažiau.

REKLAMA

Kiekvienas, suvokdamas, kad jam liko mažai laiko, atsigręžia ir permąsto savo veiksmus bei neįgyvendintas svajones, kurios buvo giliai jų širdyje“, – pasakoja hospiso direktorės pavaduotoja.

Artimųjų reakcijos

Pasak A. Gurnevič, kai matoma, jog pacientas gali greitai iškeliauti, artimieji ir giminės yra informuojami. Tos akimirkos būna ypatingai subtilios – pacientai gali dar kažką pasakyti ar tiesiog ištarti paprastą, bet reikšmingą žodį „myliu“.

REKLAMA

„Kartais pacientai gailisi, kad per mažai keliavo, per retai džiaugėsi paprastais dalykais, retai sakė žodį „myliu“. Kai kurie jaučia, kad neskyrė šeimai tiek laiko, kiek norėjo.

Kiti supranta, jog per mažai rūpinosi savimi – visą gyvenimą skubėjo padėti kitiems, bet pamiršo pasirūpinti ir savimi“, – sako ji.

Pašnekovė priduria, kad prieš paskutines gyvenimo akimirkas pacientai dažnai apmąsto, kiek streso patyrė dėl smulkmenų, dėl dalykų, kurie iš tiesų nebuvo tokie svarbūs. Jie suvokia, kad galėjo tiesiog gyventi ir džiaugtis tuo laiku, kurį turėjo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paklausta, kaip artimieji reaguoja į paskutinius pacientų žodžius, ji sako, kad reakcijos būna labai jautrios.

„Žmonės dažnai puikiai suvokia, jog tai yra paskutiniai žodžiai, atsisveikinimas. Kai laikas yra ribotas, tiek ligonis, tiek artimieji stengiasi iškomunikuoti tai, kas svarbiausia“, – atskleidžia pašnekovė.

Anot jos, tokios akimirkos dažnai paliečia iki ašarų, iki sielos gelmių: „Tai, ką išgyvena artimieji, lieka jų širdyse visam gyvenimui.“

REKLAMA

Pasak A. Gurnevič, svarbiausia, kad mirštantysis ir jo artimieji rastų ramybę tarpusavio santykiuose, nes šeimose neretai būna sudėtingų santykių.

„Būna įvairių santykių tarp šeimos narių, tačiau svarbiausia – susitaikymas, atleidimo prašymas ar suteikimas. Tai labai jautrūs momentai, kuriuos tiek artimieji, tiek žmonės, esantys šalia išeinančiųjų, prisimena ilgai“, – užbaigė pokalbį ji.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų