Darbas atliktas… Gal tai buvo laukinis savaitgalis Vegase arba aistringas meilės romanas, tačiau tu išdavei savo partnerę ir išgyveni nusivylimą savimi, gailiesi, jauti sąžinės graužatį… Daugeliu atvejų, kai žmonės būna neištikimi, jie nenori nutraukti santykių.
Yra priežastis, kodėl mes liekama santykiuose, kuriuose būname iki neištikimybės. Tu gali jausti kaltę, gėdą, pasišlykštėjimą, baimę arba liūdesį. Klysti – žmogiška. Tačiau akivaizdu, kad kyla klausimas: „Aš reikia prisipažinti? Ar turiu viską pasakyti savo partnerei?“
MSNBC (TV kanalas) atliekamo tyrimo metu buvo nustatyta, kad kas penktas žmogus (dalyvavęs tyrime) nuslėpė tai, kad buvo neištikimas savo partneriui kažkuriuo gyvenimo etapu. Tuo tarpu apskritai pusė nurodė, kad buvo neištikimi. Tai reiškia, kad 50% dalyvių buvo neištikimi. Tai taip pat reiškia, kad bent 50% žmonių buvo atsidūrę išdavinėjamų kailyje.
Savo draugams visada patariu būti sąžiningiems, nes sąžiningumas – tai santykių klijai. Aš esu už vidinį vientisumą, todėl tikiu, kad anksčiau ar vėliau tiesa išlenda į paviršių. Moterys tikisi, kad jų partneriai bus sąžiningi su jomis nepaisant nieko, jos jaučia, kad yra „vertos“ tiesos.
Neištikimybė – tai sunki psichologinė našta
Patarlės ir visi įmantrūs posakiai apie tiesą, vientisumą, sąžiningumą ir meilę verčia mus tikėti, kad prisipažinti savo partneriui dėl neištikimybės – teisingas poelgis. Ar tai išties yra teisingas poelgis? Ar tai yra geriausias poelgis? Kam iš tiesų yra naudinga tiesa? Ką ta tiesa labiau kankina?
Kadangi gyvenime dažnai tenka susidurti su psichologija, seniai supratau, kad tiesa tokioje situacijoje yra naudingesnė neištikimiesiems. Jeigu neištikimasis nori likti santykiuose, pasidalinsiu pamoka, kurią išmokau: būtina nutraukti santykius „nuošalėj“ ir grįžti į aikštę. Jeigu klausinėji savęs: „Ar turėčiau pasakyti tiesą?“, paklausk taip pat: „Kokią funkciją tai man atliks?“. Dažniausiai priežastis, kodėl nori pasakyti tiesą, nugaruos iki savanaudiškumo.
Nesąžiningasis nori palengvinti savo naštą, tą nemalonų jausmą, kuris slegia ir neleidžia džiaugtis gyvenimu, jausti pilnatvę. Ši kaltė gali pasireikšti įvairiomis formomis: išsekimas, depresija, paranoja ir netgi sapnai… Šios emocijos (būsenos) tampa įkyrios ir netgi nepakenčiamos, todėl verčia neištikimąjį norėti prisipažinti partnerei. Prisipažinę be abejo labai stipriai įskaudinsime savo partnerį ir galimai sugriausime santykius.
Jeigu tu nuklydai nuo doros kelio dėl takelio, būtinai gerai panagrinėk visus prisipažinimo „už“ ir „prieš“. Jeigu tai buvo tik vienkartinis nuklydimas ir tu esi tikras, kad tai nepasikartos, geriau nieko ir nesakyk.
Noras pasakyti tiesą – tai kilnus poelgis, tačiau laikas pasirausti giliai savyje ir išsiaiškinti, ar tai tavo noras gerbti partnerę, ar tiesiog vaistas nuo demonų, persekiojančių tave po neištikimybės.
Aišku, geriausias būdas išvengti visų šių peripetijų – būti ištikimam. Įdėk pastangų komunikuodamas su partnere. Jeigu santykiuose tau kažko trūksta (seksualine ar emocine prasme), paprašęs, pasikalbėjęs su drauge gali išvengti visų minėtų problemų.
Jeigu tave skiria žingsnis nuo „girto skambučio“ pašėlusiai „draugei“, sekso su eks’e, „kvietimo puodeliui arbatos“, paklausk savęs, ar ta naktis, ar tas nuotykis bus vertas gadinti santykius, išgyventi kaltę ir nervintis… Ką gali žinot, gal ir bus…
