Dainininkei muzikinė veikla ir scena visą gyvenimą buvo pirmoje vietoje, tačiau šalia viso to Giulija pasinėrusi ir į kitus darbus. Šiuo metu atlikėja dirba Vilkijos globos namuose, kur vaikus moko dainuoti, rengia jų koncertus, tačiau neapleidžia ir savo sceninės karjeros.
– Kaip šiandien atrodo Jūsų muzikinė veikla?
– Šiandien vyresnės kartos muzikantams sudėtinga, nes dainuojančių žmonių, ypač jaunų, yra daug, o šie dažnai koncertams gali skirti kur kas daugiau laiko.
Be abejonės, gerokai pasikeitusi ir rinka, prie kurios privalome išmokti prisitaikyti. Tai įgyvendinti sudėtinga, kadangi vienu metu reikia žengti koja kojon su nauju gyvenimo tempu, tačiau taip pat išlikti savimi.
Vargu, ar gerbėjai, kurie mane pamilo prieš 25 metus, apsidžiaugtų, jei imčiau keisti muzikos stilių ar įvaizdį, o įgyti naujų gerbėjų taip pat sudėtinga.
– Ar ruošiatės vasaros sezonui ir susilaukiate daug pasiūlymų koncertuoti?
– Nors neatsisakau dainuoti ir viena, tačiau jau antrą sezoną su gyvo garso grupe vykdome sudėtingą ir nemažai kainuojantį projektą, dėl kurio koncertuose viskas skamba tik gyvai.
Vis dėlto, vasaros metu nesiorientuojame į kurortinius miestus, kadangi ten samdomi muzikantai groja ištisai, o aš savo vasaros parduoti ir negaliu, ir nenoriu.
Manau, kad šioje srityje jau savo atidainavau. Su grupe dalyvaujame pavieniuose projektuose, pavyzdžiui, miesto šventėse, tačiau kasdien kurortuose dainuoti po kelias valandas – ne man. Tokiu atveju neturėčiau laiko nei sau, nei dukrai, kuri dabar taip retai grįžta į Lietuvą.
Be to, atsirado daug muzikantų, kurie yra neprofesionalai, tačiau jais žmonės kurortuose patenkinti, tad galime tik pasidžiaugti, kad atlikėjų trūkumo nėra.
– Po ilgos pertraukos žadate grįžti su muzikinėmis naujienomis, ko galima tikėtis?
– Šiuo metu įrašinėju tris dainas, tačiau išduosiu, kad viskas vyksta gana sudėtingai. Dainos emociškai sunkios, gilios ir nepaviršutiniškos, tad įrašyti jas, kad klausytojas pajaustų jam siunčiamą žinutę, sunku.
Kur kas lengviau per koncertus, kadangi jų metu žmogus jaučia mano siunčiamas vibracijas, emocijas, mato mano išraišką ir viską perteikti kur kas lengviau.
Visgi, atliekamuose kūriniuose išliksiu tokia pat romantiška, o kuriamos dainos bus su gilia potekste. Trokštu, kad žmonės, atėję į mano koncertus, ne tik pasilinksmintų, tačiau ir apmąstytų gyvenimo prasmę, galbūt net paašarotų ir užmirštų šiandien taip įsigalėjusį paviršutiniškumą.
– Iš kur semiatės įkvėpimo dainų kūrimui?
– Kuriu dainas tik sau, o kai gyvenime atsiranda įvairių problemų ir sunkiai pakeliamų išgyvenimų, atrodo, viskas sustoja, ne išimtis ir kūryba. Dažnai sakoma, jog kai skauda širdį, sukuriami šedevrai, tačiau manu, kad tai netiesa.
Man atvirkščiai, kada širdyje gera ir ramu, galiu rašyti dainas bei scenai atiduoti save ne šimtu, o šimtu penkiasdešimt procentų. Neslėpsiu, dabar būtent taip ir jaučiuosi.
– Bėgant metams, ar keičiasi požiūri į kūrybą, galbūt net gyvenimą, jo prioritetus?
– Su metais požiūris keičiasi į save ir žiūrovus, o žvelgiant iš profesinės pusės, maniau, kad laikui bėgant viskas taps tik paprasčiau, tačiau klydau, kadangi kai dainavau prieš dvidešimt metų, taip giliai nemąsčiau, kaip dabar.
Šiuo metu nepaprastai vertinu kiekvieną koncertą, kiekvieną sukurtą dainą, jaučiuosi labai subrendusi kūrybiškai ir emociškai pilna. Pavyzdžiui, nors dainą „Na tai kas“ parašiau dar visai jauna, būdama trisdešimties, kiekvienais metais ji man vis daugiau reiškia ir atrodo, kad tik dabar pilnai suprantu jos esmę.
– Vis dėlto, nors metai ir bėga, tačiau atrodote ypač jaunai, kokia to paslaptis?
– Pasakymai, kokia aš jauna, ypač lyg bendraamžė su savo dukra, mane erzina, nes šiandien išvaizda ypač išaukštinama ir taip nublanksta vidinio grožio prasmė. Į save žvelgiu kritiškai, žinau savo amžių ir nieko specialiai nedarau, kad atrodyčiau taip, kaip atrodau. Žinoma, džiugu, kad turiu gerus genus ir mūsų visi šeimos nariai atrodo jauniau, tačiau man nepatinka, kai tai visur pabrėžiama.
Tarp kitko, tikiu, kad jei žmogus užsiima mylima veikla ir yra laimingas, ne taip greitai sensta, o scena būtent vieta, kuri mane gyvenime palaiko, gelbėja sunkiais momentais ir leidžia pasisemti teigiamų emocjų. Žinau, jog ateityje, kad ir kiek žmonių manęs klausysis, aš dainuosiu, nes man to reikia.
– Iš ko dažniausiai susilaukiate patarimų, galbūt net kritikos?
– Džiaugiuosi, kad turiu savo gyvenimo mokytoją – dukrą, kuri labai protinga, gabi, nepaviršutiniška ir gili asmenybė. Ji visuomet stengiasi mane palaikyti, tačiau jei reikia, ir pakritikuoja. Paklausiusi mano dainų Monika viską pasako tiesiai šviesiai ir pataria, kur parodyti daugiau emocijų, o kuriose vietose jau persistengiu.
– Dukrai apsigyvenus JAV, ar netrūksta jos paramos?
– Monikai išvykus į JAV mūsų ryšys nepasikeitė: valandomis susirašinėjame, siunčiame nuotraukas, kur esame, ką veikiame, vėliau vakare susiskambiname. Tikriausiai, kai ji gyveno Lietuvoje, taip aktyviai net nebendraudavome. Žinoma, šiais laikais gelbėja technologijos, teko išmokti jomis naudotis, o tai vėlgi pliusas – padeda išlikti šiuolaikiškai ir nesenti.
Taip pat mums su dukra gera, kad esame toje pačioje srityje – muzikoje. Ji dabar operos solistė, o man už operą nėra nieko gražiau. Pati dar būdama jauna svajojau mokytis operinio dainavimo, tad galima sakyti, kad Monika pildo mano svajones.
Toks tvirtas ryšys su dukra man yra Dievo dovana ir gaila, kad atsiranda ir piktų žmonių, kurie tvirtina, kad toks artimas bendravimas tik kenkia vaikui. Taigi, piktai kalbantiems žmonėms palinkėčiau patiems stengtis palaikyti artimą ryšį su savo vaikais, kalbėtis ir pajusti, kiek daug tai gali suteikti.
