Aš sapne mačiau baltą dangaus erdvę,didelius baltus kūbus ore tarp kurių keistai ėjau.
Tada išgirdau klausiant,,ar dabar tiki,kad aš esu?"

Ženklas! Pabaiga jau čia!

Tuo kas čia yra nesibaigia,tikrai yra daugiau negu žmogaus protas suvokia ir tie įdomesni dalykai atviresne forma kartojasi vieną kartą per šimtmetį visai visuomei tai visatos pranešimai kurie būtent vyksta ir dabar...

Taip ir galvojau. Reiškias, ten tau angelai suleidžia didelę dozę amfitamino ir tu užmiršti viską, ir vargus, ir namus, ir saviškius. Ir tu nugrimzti į tą beribę erdvę, kur kabi kažkur su kitais palūbėse kaip silkė sukabinta rūkymui.

Skaičiau ir visą laiką verkiau.Tai mane labai sujaudino

Sako dievo veido nemate bet patiko kaip jis sypsosi tai kazkaip nesirisa, į manau kad cia vel feik tema kai ten pateksim tai ir tada pamatysim viska

medikai sokiruoti,specialistai sukresti ,visi nustebe atvipe ir tt

Visi šventieji paveikslai, kuriuose Dievas pavaizduojamas kaip žmogus, man yra tarytum pasaka vaikučiams. Aš tikiu, kad Dievas yra. Tikiu,kad jis yra Visagalis. Tai yra dvasia, kuri yra Žemeje, Danguje ir kiekvienoje vietoje. Dievas yra mumyse, tai mūsų sąžinė. Nepamirskime Dievo;darykime gerus darbus, nepraeikime pro žmogų, kuriam reikia mūsų pagalbos čia, dabar šioje žemėje,o prisimindami mirusius, sukalbėkime maldą.

Koks gražus patyrimas. Ačiū kad dalinatės tiesa.

...o ką - aš tikiu...gyventi viltyje geriau, negu be vilties...