Per pirmąją dieną pravažiavom visą Lenkiją ir galų gale apsistojom labai jaukiam viešbutuke Brno mieste, Čekijoje. Čia jau esu buvusi prieš 3 metus porai valandų, tačiau norisi vėl pasivaikščioti tomis jaukiomis gatvelėmis, prisiminti nuo begalės bažnyčių stogų pažaliavusį miestą ir kiek tik akys užmato stebėti bokštus su laikrodžiais. Kaip bebūtų, šįkart apžiūrėti Brno nepavyko, tačiau vilties neprarandam, nes paskutinė nakvynė mūsų laukia taip pat Brno.
2 diena. Visi išsimiegoję puikiai, nes po beveik paros praleistos autobuse (į viešbutį atvykome tik apie puse 2 nakties Lietuvos laiku) lovos atrodė be galo patogios. Papusryčiaujame tradicinius čekiškus pusryčius (bandeles su sūriu, džemu ar paštetu), atsigeriame arbatos, pagaliau sulaukiame gido (jis įsėda tik Čekijoje) ir pajudame savo tikslo link. Ši diena gerokai įspūdingesnė. Norėdami pasiekti Kroatiją, kertame Austriją bei Slovėniją. Stebime gamtą, visi džiaugiamės, apkalbinėjame, aikčiojame, stebimės... na, emocijų be galo daug ir didžioji dalis jų labai teigiamos.
Atrodo, kad net ir kelionė autobusu nebe taip vargina, kaip kad praėjusią dieną. Taigi prisižiūrim vaizdų visokiausių: ir policija apšaukia, ir kalnai garuoja, ir žaibai dangų raižo, ir pakelėse mergaitės stovi... Savo apartamentus pasiekiame ir vėl jau naktį. Vakaras: tvarka, sriuba, dušas, lova, miegas.
3 diena. Atsikeliam šiek tiek anksčiau nei reikia. Labai jau norisi prie tos jūros nubėgt apsižvalgyt, pinigėlius išsikeist, savo miestelį apžiūrėt... Ir... pirmas dalykas kurį pamatom išėję į lauką...kalnas. Taip smagu iš karto pasidarė. Judam jūros link, stebim kalnus, klausomės cikadų (bent jau įtariam, kad ten jos). Jūra velniškai graži atrodo, žydra, bet pavojinga. Krante tik akmenys ir ežiukai.
Dienos programa – KRKA kriokliai ir Zadaro miestas. Net nežinau, ar išeitų žodžiais aprašyt, kas ir kaip tuose kriokliuose yra. Gražu, šilta, drėgna. Nendres įvardinom europietiškais bambukais, nes dalis jų turbūt 4 m aukštį siekia. Labai gražu. Viena bėda, kad maudytis neįprasta. Visas dugnas – tai vienas ištisas akmuo, kuris labai nelygus. Taigi, galit įsivaizduoti. Išsimaudę, pasivaikščioję, važiuodami pakeliui į Zadarą dar trumpam aplankėm ir Sebenin miestelį. Zadare turėjom ekskursiją rusų kalba. Kaip suprantat... nebuvo labai įdomu (rusų kalbos nemoku), nors esmę tai pati suprasdavau, tai mama išversdavo. Tačiau... pamatėm tokį reginį, kokį turbūt norėtųsi matyt kiekvieną vakarą. Stebėjome kaip leidžiasi saulė, klausėmės vandens vargonų (tokie yra vieninteliai pasaulyje) ir dar žiūrėjom kažkokį šviesos šou. Šį vaizdą turistai ir Zadaro gyventojai gali pamatyti kiekvieną vakarą praėjus daugmaž pusvalandžiui po saulės laidos.
4 diena. Visą dieną besitęsianti iškyla laivu į Kornati salų nacionalinį parką (vadinamą Adrijos jūros perlą). Vos pajudėjus laivui iš prieplaukos, aptarnaujantis personalas visiems atnešė rakijos – nacionalinio kroatų alkoholinio gėrimo. Juk prieš maistą būtina atgaivinti skranduką. Pusryčiais tikrai nusivylėme. Vietoj kapoto kumpio gavom paprasčiausius sumuštinius, o tiksliau „hamburgerius“. Bet aš, būdama nesveiko maisto mylėtoja, neleidau sau apie pusryčius nė vieno blogo žodžio pasakyti. Kelionė tęsėsi. Grožėdamiesi begale salelių, jūros vandens spalva bei uolomis artėjome prie mūsų kelionės tikslo. Pasijautėme lyg būtume kokio įspūdingo filmo herojais: plaukėm vos kelių metrų atstumu nuo atvirų uolų, kurių aukščio nusakyti negaliu... Tikrai atrodė labai labai aukštos.
Pasiekę kelionės tikslą visi lipome į didelį kalną, nuo kurio atsivėrė tokie vaizdai, kokių net negalima pavadinti gražiais. Rodos, atsivėrė tokia gamtos platybė ir pasijuto tokia galybė, kad nieko nesinori apart kelių žodžių ištarimo: „Sustok, akimirka žavinga!“
Šiek tiek atsigavę nuo patirtos savotiškos euforijos, ėjome prie Sūriojo ežero (angl. Salt lake, kroat. Slano Ježero), kur mus labai maloniai pasitiko... asiliukai. Taip taip, nesuklydau. Būtent asilai ganosi paežerėje, nuolat būna prie žmonių, ieško gardumynų ir net vagia kuprines! Tai atrakcija! Atviroj gamtoj ganosi visiškai nebaikštus asiliukas, kuris net leidžiasi glostomas. Ir tas gyvūnėlių šiltumas jau taip suminkštino širdį... neišdildomą įspūdį paliko. Po to maudynės, trumpas pasivaikščiojimas pajūriu ir... jau laikas keliauti atgal. Kelionė atgal, rodos, truko daug trumpiau. Atbukę nuo vaizdų žvilgsniai tapo visiškai nebereikšmingi. Pavalgę sočius ir labai skanius tradicinius dalmatiškus pietus norėjom tik ramiai pasnausti besikaitinant saulėje ir „gaudant“ be galo malonius vėjo gūselius. Dar vienas labai įspūdingų vaizų – žuvėdrų medžioklė. Na... ne mes žuvėdras medžiojom... tik jos mėgavosi mūsų pietų likučiais, mėtomais į jūrą. Neįtikėtina, bet kelis kartus joms net pavyko sugauti maistą ore. Kupini geros nuotaikos, truputį vėjo plaukuose (neišvengiamai), akivaizdaus saulės prisilietimo odoje grįžome į Starigrad Paklenica. Miegutis...
5 diena. Išvakarės galėjom pasirinkti, kaip praleisti šią dieną. Pasirinkimai du: leidžiam laiką namukuose, prie jūros, žodžiu, poilsiaujam arba... einam į kalnus, kur kelionė į vieną pusę kalnais 7 km. Na, aš, kaip gerų vaizdų mėgėja ir žmogysta, turinti bent nedidelį pomėgį šiokiems tokiems išbandymams, ryžausi eiti į kalnus. Ką ten ryžausi... Lėkte lėkiau! Juk prieš išvažiuodama į kelionę apie kalnus ir tesvajojau. Tiesa, iš pradžių jie mane šiek tiek nuvylė... Rudos uolienos, milžiniškos kalvos, bet...kalnų kaip nėra, taip nėra. Tačiau neilgai teko laukti. Nuvežė, išmetė ir į kalnus išvarė. Gražu. Kopėm kopėm, lipom, ėjom... Ir priėjom. Milžinišką tarpeklį, kuriame net filmas apie Vinetu susuktas yra. Skirtingos atkarpos keitė viena kitą: tai gan stačiai lipom dideliais akmenimis, tai lygiu takeliu ėjom. Įveikėm sunkiausiąją, bet jau paskutinę atkarpą – lipom į kalvą visiškoj saulės atokaitoj. Įveikta!
Čia mus pasitiko labai svetingai nusiteikęs kalnietis Mario su draugu. Visiems iš karto įpylė rakijos. Atsargiai! Nevalia sumaišyti vyriškos ir moteriškos. Apsižvalgome, fotografuojamės, ilsimės. Dalmatiški pietūs prie skardžio, desertinis vynas, rakija (čia jau kas ko pageidauja) ir kroatiškos dainos. Žinoma, lietuviai nenusileidžia ir užtraukia „Augo kieme klevelis“. Kažkaip įtartinai keistai lietuviškos dainos skamba kalnuose. Po pietų nueiname apžiūrėti XVI a. gyvenamuosius 3-sienius namus (viena siena yra natūrali uola). Aplankome seniausius kalniečius ir palengva judame namų link. Pakeliui sustojame pailsėti, išsimaudyti. Rojaus kampelis! Kalnų upė, tekanti tarp uolų, toje vietoje truputį užsilaiko, todėl vanduo nėra ledinis. Priplauki prie tekančio vandens, įlendi į olą... Šiek tiek nedrąsu, tačiau kaip vilioja... Laikas lekia žvėrišku greičiu. Laikas keliauti į miestelį ir palengva ruoštis išvykimui. Kitą rytą paliekame Starigrad Paklenica.
6 diena. Anksti ryte pajudame Istrijos pusiasalio link. Mūsų programa ir apgyvendinimu pasirūpinusi moteris pasiūlė važiuoti ne autostrada, o pajūriu. Ir ji tikrai nesuklydo. Visą kelią iki pat Poreč miestelio grožimės gamta. Kelionė nenumaldomai artėja prie pabaigos. Galbūt dėl to, o gal jau “atsikandę” įspūdingų vaizdų miesteliu nesusižavime. Draugiškai nusprendžiam, kad vis dėlto lietuviai yra gamtos vaikai. Iš Poreč vykstame į seną žvejų uostą Rovinj, kuriame mane ypatingai sužavi siaurutės gatvelės ir itališko stiliaus namai, kurių pamatus skalauja jūra. Be galo ramina mintis, kad kitą dieną vyksime į Veneciją. Noriu, myliu, negaliu. Netveriu savo kailyje. Nakvojame turistiniame miestelyje.
7 diena. Pusryčiaujame karališkai. Sunku net nuspręsti ko norisi. Pavalgiau lietuviškai, nes supratau, kad jau atsiranda toks poreikis. Lietiniai su uogiene ir pienu. Lengvai padvelkia namais... Gal net labiau tėvų namais. Sudie, Kroatija...
Sveika, Venecija! Svajonių, meilės, ištvirkimo, ligų, skurdo ir prabangos mieste! Atrodo, kaip tiek visko gali būti viename? Gali. Gidas paaiškina kaip naudotis nuorodomis, kad nepasiklystume, kartu apeiname porą kvartalų ir... laisvė! Taigi, dviese su mama apeinam gan didelę dalį miesto. Juk turėjome net 5 laisvas valandas. O aš kaip rojuj. Žiūriu, kad ties kiekvienu tiltu, ties kiekviena mažyte gatvele norisi fotografuoti. Grįžus tapysiu. Seniai svajojau nutapyti vaizdelį iš savo pačios darytos nuotraukos. Einam vis tolyn, kur tik akys užmato ir toks keistas jausmas apima... lyg viskas būtų žinoma, kažkada matyta (gal praeitam gyvenime?). Ne. Prisimenu. Žaidžiau juk kažkada kompiuterinį žaidimą, kurio veiksmas vyko Venecijoje. Štai kas.
Aišku, neišvengiamai reikia pasiekti turgų (Rialto). Nusiperkame keletą smulkmenų ir nusprendžiame, kad jau laikas judėti San Marco aikštės link. Truputį nuklystame, tačiau greit surandame tinkamą kelią. Spėjame laiku atsidurti aikštėje. Gidas patarė pakilti į varpinę būtent sueinant lyginiam valandų skaičiui. Stebime Veneciją iš aukštai, nusiviliame mums žadėtu įspūdingu vaizdu. Juk pakilome pasižiūrėti kaip metaliniai žmogučiai išmuša valandas. Ir... lengva šoko būsena. Niekas neperspėjo, kad varpinė veikia ir joje taip pat milžiniškas varpas pradės mušti valandas. Susigūžiu, apsisuku, pažvelgiu į viršų... varpas siūbuoja visai virš manęs... Tai atrakcija. Sužavėtos, dar ne visai atsigavusios nusileidžiame žemyn ir einame iš rankų pašerti balandžių. Vakarėja. Miestas tarsi atgimsta, nurimsta, pasipuošia. Ramybė, prabanga tarytum užlieja visą aplinką. Deja, laikas išplaukti. Naktinės Venecijos taip ir nepamatome.
8 diena. Visą naktį važiuojame autobusu. Ryte įvažiuojame į Vieną. Privalome sudalyvauti seminare. Vėliau – poros valandų ekskursija, kuri po kone bemiegės nakties mano širdies visiškai nesuvirpina. Pavakare pajudame link Lietuvos. Belieka nakvynė Čekijoje bei labai ilgas ir nuobodus kelias per Lenkiją. 10 dienos rytą visi atsisveikiname. Kelionė baigta. Belieka pailsėti, išsimiegoti ir po truputį susidėlioti mintis, sugrįžti į realybę... ir karts nuo karto paklaidžioti prisiminimuose. Kroatija... būtinai ten sugrįšiu... kadanors...
Istoriją atsiuntė Vilija Graužinytė.
