Vyras, kuris du mėnesius praleido komoje ir „apsilankė danguje“, papasakojo, koks yra pomirtinis gyvenimas. Jis pasakoja, kad pateko į labai netikėtą vietą, rašo mirror.co.uk.
57-erių dvasinis mediumas D. Hanzelis visada domėjosi, kas nutinka po mirties. Ar stovėsime prie gražių vartų, o gal pateksime į tuštumą?
Dabar Davidas teigia esąs vienas iš nedaugelio, galinčių papasakoti apie pomirtinį pasaulį. Jis sakė, kad jis pamatė, kas vyksta „anapus“, kai gulėjo ligoninėje dėl plaučių uždegimo.
Papasakojo, ką matė
Davidas iš Šiaurės Karolinos paaiškino, kad jis akimirksniu atsidūrė vietoje, kurioje jaučiasi geriausiai, jam tai – baras.
Tačiau jis atsidūrė ne savo mėgstamiausiame bare, o ryškioje, spalvingoje vietoje, kurioje dar niekada nebuvo lankęsis.
Su šia patirtimi jis susidūrė 2015 m. rugsėjo mėnesį, kai jį užklupo mirtinas sepsis ir plaučių uždegimas.
Davidas dienraščiui „Daily Star“ pasakojo: „Kai mane paguldė į ligoninę, reikėjo daryti operaciją. 70 proc. mano plaučių buvo apimti infekcijos, prasidėjo sepsis, kuris plito po visą kūną.“
Tuo metu Davidui buvo 50 metų, tąkart jis gulėjo „mirties patale“ – jo pulsas vis lėtėjo ir jis paniro į komą, kurioje prabuvo du mėnesius.
Jis pridūrė: „Aš net nežinojau, kad esu miręs, nežinojau, neturėjau jokio supratimo.“
Davidas, kuris teigia „turintis mistinių galių“, anksčiau gyvenime visiems kartodavo, neva žino, kad „mirs“ per anksti.
Tačiau jam grimztant į „amžiną miegą“, jį, paties teigimu, pasitiko „gražus pomirtinis gyvenimas“.
Davidas sakė: „Tiesiog prisimenu, kaip užsimerkiau, nes sunkiai sirgau. Ir tada, kai vėl atmerkiau akis, aš buvau danguje. Tai buvo pats gražiausias, aksominis, šilkinis nakties dangus.
Jokių debesų. Jokių žvaigždžių. Nebuvo nieko. Ir dangus neturėjo nei pradžios, nei pabaigos.“
Patekęs į pomirtinį pasaulį ekstrasensas sakė nebuvęs vienas, jis matė dvi „būtybes“, kurios buvo jo gidai.
Jis pridūrė: „Staiga atsirado viena būtybė mano kairėje ir viena – dešinėje. Su jais jaučiausi patogiai. Atrodė, kad juos pažįstu.
Jie man parodė gražią, akinančio baltumo šviesą. Ji buvo tokia graži, ten buvo visi angelai ir kiti dangaus gyventojai.“
Ir tai nebuvo žėrintys vartai į rojų. Tai buvo baras. Vyras atskleidė: „Jie vėliau man pasakė, kad nesvarbu, kokie mano įsitikinimai ar kas man patinka, tai bus pirmas dalykas, kurį pamatysiu miręs.
Aš patekau į vietą, kuri priminė barą. Aplink mačiau stovinčius gražius spalvotus butelius. Nebuvo jokio alkoholio, nieko.“
Užėjęs į barą Davidas sakė žengęs dangoraižio šonu – visai kaip scenoje Christopherio Nolano filme „Pradžia“.
Jis pridūrė: „Jie mane vedėsi aukštyn didelio balto pastato šonu. Jis buvo marmurinis su gražiausiomis gyslomis, kokias esu matęs.
Kai ėjau, nejaučiau, kad mano kojos liestų žemę. Rodos, nebuvo gravitacijos. Toks jausmas, kad ne eini, o plūduriuoji.“
Po dviejų mėnesių pabudus iš komos ir „išsigydžius“ visus negalavimus, Davidui įvyko „nušvitimas“.
Jis padarė išvadą: „Grįžau į gyvenimą atleidęs visiems, kurie man padarė ką nors blogo. Manau, reikėjo susidurti su mirtimi, kad viską suprasčiau.“
