Studentavimo laikais Irmos gyvenimas tekėjo įprasta vaga: ji studijavo, dirbo, džiaugėsi jaunyste, tad į užklupusį gripą nekreipė daug dėmesio ir manė, kad jis praeis savaime. Tačiau gripas komplikavosi į inkstų nepakankamumą, o komplikacijos pasiekė tokią ribą, kad inkstai tiesiog nustojo funkcionavę.
„Gal aš būčiau dar ilgiau tempus, bet aš pradėjau lauktis. Nėštumas dar apsunkino ir po pusės metų, kai susilaukiau vaikučio, inkstai tiesiog nustojo veikti. Kad kažkas negerai su inkstais paaiškėjo poliklinikoje, darant šlapimo tyrimą. Jis buvo tamsus, rudas. Man pasakė, kad gali būti inkstų uždegimas.
Kad gali būti kažkokia rimta liga neinformavo, o gal buvau jauna ir net negirdėjau to. Galvojau, kad gyvensiu 100 metų ir amžinai, nes mano genai labai stiprūs, ilgaamžiai proseneliai ir giminės. Aš net nežinojau, kad žmonės gali sirgti. Tokia nuostata ir gyvenau“, – su šypsena apie požiūrį į gyvenimą jaunystėje pasakoja Irma.
Žadėjo paaukoti ir gyvybę
Susilaukus sūnaus Irmos jausdavosi tarsi apsinuodijusi maistu. Šis jausmas ją lydėdavo nuolat. Jau nubudusi ryte ji jausdavo pykinimą ir silpnumo jausmą. Tuo metu jos inkstai jau nebeveikė, tad ir neatlikdavo organizmo valymo funkcijos.
Moters gyvenimas pasikeitė 2000-siais. Tų metų spalio 16 dieną jai buvo atlikta inkstų persodinimo operacija. Tuomet jos sūneliui tebuvo vos 5 mėnesiai, todėl gydytojai stengėsi surasti būdą, kuris leistų moteriai kuo greičiau grįžti į įprastinį gyvenimo ritmą.
„Inkstą man padovanojo mama. Gydytojai galvojo, kaip greičiau man atsigelbėt, nes reikia vaikutį augint. Plius jauna, o donoro galiu ir nesulaukti. Tai paklausė, kokio amžiaus tėvai ir ar jie sveiki.
Kadangi mama mane besąlygiškai myli, girdėjau, kad yra artimųjų, kurie pabūgsta transplantacijos, bijo tirtis, suabejoja ir atsisako, o mano mama sakydavo, jeigu netiks šitas inkstas atiduosiu ir kitą. Gydytojai juokdavosi iš jos, nes mamos negalima nužudyti dėl to, kad išgelbėtų dukros gyvybę“, – tv3.lt portalui pasakoja transplantaciją patyrusi moteris.
Gegužės mėnesį Irma pateko į ligoninę, kur jai į kaklą buvo įstatytas kateteris ir tokiu būdu atliekamos dializės. Moters mamai buvo atliekami išsamūs sveikatos tyrimai. Nepaisant to, kad moteris sieja artimi giminystės ir kraujo ryšiai, tačiau buvo atliekami ir tyrimai, kurių metu tiriama ar sutampa organizmo audiniai.
Visi tyrimų rezultatai buvo teigiami, tad mamai ir dukrai buvo pranešta, kad spalio mėnesį planuojama atlikti inksto transplantaciją iš gyvo donoro.
„Prieš transplantaciją gulėjome vienoje palatoje, po jos lygiai taip pat gulėjome vienoje palatoje“, – pasakoja Irma.
Suteikti vilties pusšimčiui žmonių
Inksto transplantaciją patyrusi moteris tikina, kad iki savo ligos apie donorystę negalvojo absoliučiai nieko, nes anksčiau nebuvo tekę su tuo susidurti. Ir dabar visą situaciją Irmą vertina, kaip sapną: viskas ėjo ir praėjo, o ji tiesiog buvo viena iš šio sapno dalyvių.
Pasak Irmos, laukti transplantacijos nebuvo baisu. Baisiausia buvo tai, kaip teko iki jos gyventi.
„ Iki transplantacijos – čia buvo baisu. Tu esi bejėgis, negali pakilti iš lovos, tave visą laiką pykina, kai tu neturi jėgų, kai negali praeiti nuo vieno kambario galo iki kito, nes spaudimas šokinėja. Transplantacijos laukiau, kaip išsigelbėjimo, kad vėl galėsiu gyventi. Iki transplantacijos buvo vienos dienos išgyvenimas. Stengiesi išgyventi ar su didesnėmis, ar su mažesnėmis kančiomis. Sakydavau: „ išgyvenau, valio, sekanti diena“, – prisiminimais dalinasi pašnekovė.
Atsistatymas po operacijos buvo greitas ir lengvas. Kadangi transplantacija buvo daroma su gyvo žmogaus inkstu, tad jis, kaip juokauja Irma, greit užsivedė. Kad inkstas prigijo paaiškėjo dar reanimacijoje, tad moteriai greitai buvo parinkti vaistai, o po mėnesio ji galėjo grįžti į įprastą gyvenimą.
Nors pati Irma sako, kad transplantacija pakeitė jos jaunatvišką gyvenimo suvokimą ir privertė suprasti, kad gyvenimas nėra amžinas.
„Aš buvau jauna, neturėjau didelės gyvenimiškos patirties, bet manau būtent po transplantacijos aš supratau, kad žmonės gali sirgti, kad yra liga ir kad gyvenimas yra trumpas, kad jį planuotum 50 ar 20 metų į priekį ir gyventum planu, jog kada nors, kai gyvensiu geriau, daugiau uždirbsiu, padarysiu kažką. Gyvenimas yra per daug trumpas. Reikia gyventi šiandien, džiaugtis šiandien ir sakyti visiems džiaugiuosi, kad esi, myliu ir dalinti visiems gėrį, o ne pyktį“, – teigia Irma.
Pasak Irmos, donorystė prilygsta naujam gyvenimui, tad po mirties ir ji pati žada tapti organų donore.
„Jeigu aš tai galiu padaryti ir išgelbėti, tai tegul žmonės gyvena laimingi. Sako, kad vienas donoras gali išgelbėti 7 gyvybes. Manau, kad neapsiribojama tais 7 žmonėmis. Kaip ir mano atveju. Turėjau vyrą, vaiką, mane supo šeima. Manau, kad ir mano ratas džiaugiasi, kad aš gyvenu. Tai tuos 7 padauginkime dar iš 7 ir gausime 49, o jeigu žmogus turi platesnį ratą... tai nėra tik 7 žmonų gelbėjimas. Vienas žmogus gali padaryti pusšimtį laimingų žmonių, tai kam tą nusinešti į kapo duobę“, – pasvarstymais dalijasi moteris.
Transplantacija iš gyvo donoro
Gyvo donoro inksto transplantacijos Lietuvoje atliekamos nuo 1974 metų balandžio 25 dienos. Ją atliko transplantologijos pradininkas gydytojas Vytautas Antanas Kleiza. Pasaulyje pirmoji sėkminga inkstų transplantacija iš gyvo donoro buvo atlikta 1954 metais. Donoras ir recipientas buvo 23 metų identiški dvyniai, kurių vienam grėsė mirtis nuo greitai progresuojančio glomerulonefrito. Operacija buvo atlikta „Peter Bent Brigham“ ligoninėje Bostone (JAV). Tai pirmoji mūsų rašytinėje istorijoje sėkminga organo transplantacija – transplantuotas organas veikė ilgiau nei šešis mėnesius.
„Tarptautinio organų donavimo ir transplantacijos registro duomenimis Lietuvoje atliekamos 3,9 gyvo donoro transplantacijos 1 mln/ gyventojų per metus, kuomet kitose šalyse šis skaičius perkopia 10 transplantacijų/1 mln gyv. Pavyzdžiui, Turkijoje – 52, Švedijoje – 15, Danijoje – 13,4, Vokietijoje – 8,2, Ispanijoje – 6,9. Olandijoje, turinčioje 16,7 mln. gyventojų, transplantacijos iš gyvų inkstų donorų net viršija mirusių donorų inkstų persodinimo operacijų skaičių. Šioje šalyje gyvaisiais inkstų donorais gali būti ne tik giminaičiai, sutuoktiniai, bet ir draugai, taip pat žmonės, norintys savo inkstą paaukoti anonimiškai“, – pasakoja Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovė Eglė Ašakienė.
Lietuvoje Organų donorystę įteisina žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Jo pagrindu inkstas transplantuojamas tik donoro sutuoktiniui ar giminystės ryšiu su donoru susijusiam recipientui (inksto donoru gali būti seneliai, tėvai, broliai, seserys, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės). Pažymėtina tai, kad įvaikinimo atveju giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių.
