Vaiko prigimtinės jėgos
Ar teko stebėti vaiką, kuris daug kartų atlieka tą patį veiksmą? Ar teko būti šalia vaiko, kuriam pasireiškia intensyvus šokinėjimo nuo laiptų etapas? Ar pažįstate vaiką, kuris nuolat kažką eksperimentuoja, tempia gyvius į namus ir atlieka jų daugiadienius stebėjimus? Suaugę dažnai net erzinasi dėl tokių monotoniškų, įkyrių, atkaklių vaiko veiksmų. Tačiau viskas gali būti kitaip.
Sužinokime apie vaiko prigimtines jėgas arba aistras. Pirmoji aistra – tobulėti. „Dvasiškai, doriškai, protiškai, fiziškai (suprantama, ir kitais, mums žinomose ir nežinomose atžvilgiais) nesivystyti Vaikas negali. „Stichinis“ siekimas vystytis yra natūrali vaiko būsena: prigimtinės galimybės vystosi per prieštaravimus ir kliūtis. Savo aplinkoje Vaikas pats ieško sunkumų, kad juos įveiktų, nes tik šitaip jo prigimtinės galimybės subręs iki joms nustatytų ribų. Tas galingas vystymosi impulsas pagauna Vaiką kaip stichija, tuo ir paaiškinami jo išdykavimai, neprotingi, kartais net pavojingi prasimanymai. Tuo taip pat aiškinami dvasiniai ir pažintiniai Vaiko poreikiai.“ – rašo Šalva Amonašvilis knygoje „Gyvenimo Mokykla. Traktatas apie pradinę ugdymo pakopą, grindžiamą humanistinės individualios pedagogikos principais.
Kaip gyventi tėvams?
Mums, tėvams, labai svarbu įsisąmoninti, kad vaikas savo aistrą tobulėti tenkina įveikiant sunkumus. Norėkime pakančiai priimti vaiko susigalvotus iššūkius ir padėkime jam, keldami jam adekvačius iššūkius, palaikydami jį, o ne stabdydami. Užduotys turi atitikti individualius vaiko pajėgumus. Todėl, jei vienas vaikas šeimoje, sulaukęs 5 metų, jau vienas žygiavo į parduotuvę, nebūtinai tą daryti turi ir kiti vaikai, sulaukę to paties amžiaus. Liaukimės lyginti vaikus tarpusavyje, o padėkime kiekvienam eiti savo raidos keliu. pasirūpinkime, kad vaiko aplinkoje būtų jam tinkantys iššūkiai. Jei stebime, kad ropojantis mažylis domisi laiptais, sudarykime sąlygas jam lipti laiptais. labai dažnai suaugę nori vaikams tokių veiklų, kad jie galėtų veikti vieni. Tačiau su mažais vaikais tai beveik neįmanoma. Vaikai turi teisę į mūsų palaikymą už rankos, į mūsų pastiprinimą ir buvimą šalia. Nes ateis laikas, kai vaikams to nereikės. Atminkime, mūsų vaikams nereikės taip labai amžinai, todėl verta save paskirti vaikams tuomet, kai jiems mūsų labiausiai reikia, t.y. ankstyvojoje vaikystėje.
Vaikai nori suaugti
Visi vaikai nori būti didesni nei yra. Antroji aistra yra suaugti. Ir ji tiesiogiai susijusi su mumis, tėčiais ir mamomis. Šalva Amonašvilis moko, kad tikroji vaikystė tai yra ganėtinai sudėtingas procesas, dažnai net varginantis augimo procesas. Mums būtina vystyti savyje pakantumą ir kantrybę, priešingu atveju, aistra suaugti gali labai komplikuoti santykius su vaikais. Tokiu atveju vaikai pradeda tolti nuo suaugusiųjų. O juk aistra suaugti tenkinama būtent per aktyvų, kokybišką bendravimą su suaugusiaisias. Ir už santykius su vaikais būtent suaugę žmonės yra atsakingi.
Štai kodėl nevalia apsiriboti draudimais. Norėkime atsikratyti nuostatos į vaiką „tu dar mažas“, nes tai skatina mus įsakinėti, nurodinėti. O jei galvotume, kad vaikas yra jau didelis, tuomet jam daugiau pasakotumėm. Pvz. vietoj frazės „atsargiai, ten neik“ galėtumėm pasakyti – „Tvirtai laikykis, čia laiptai“. Suteikime vaikams informacijos apie juos supantį pasaulį, kad jie galėtų vis dažniau patys priimti tinkamus sprendimus. Taip ugdomas geras savarankiškumas. Įsakymai, nurodinėjimai ugdo kitame žmoguje paklusimo įprotį. Labai daug suaugusiųjų žmonių stokoja pasitikėjimo savimi, išsižada savo nuomonės arba jos visai neturi. Nejau to norime palinkėti ir savo vaikams, kurie kurs ateitį Lietuvoje ir Žemėje?
Vaikai nori turėti savo laisvę
Trečioji aistra yra laisvėti. Šalva Amonašvilis moko: „Jeigu aistrą suaugti Vaikas įgyvendina bendraudamas ir todėl ieško suaugusio, kuris tą poreikį patenkintų, tai aistrą laisvėti jis taip pat realizuoja bendraudamas su suaugusiu, tačiau dabar jau nuo jo toldamas. Pirmuoju atveju jis būna suaugusiųjų įtakoje, o antruoju jis bando iš to poveikio ištrūkti, elgtis kaip jam norisi, arba net priešingai, negu suaugusieji reikalauja“.
Norėkime išmokti leisti vaikui rizikuoti. Būkime šalia, patys būkime budrūs, būkime pakantūs vaiko nesėkmėms ir pamirškime frazę „ar aš tau nesakiau?“. Nuovargis, vidinė įtampa labai dažnai yra tos esminės priežastys, stabdančios vaiko prigimtinį poreikį laisvėti, augti ir suauguti bei sveikai atsiskirti nuo suaugusiojo. Labai daug sutinku baimingų mamų, kurios drįsta vaikams primesti savo nerimą, baimę ar įtampą, vietoj galimybės leisti sau pasikliauti vaiku ir gyvenimu iš esmės.
„Vaikui nepatinka nuolatinė ir atvira suaugusiųjų globa, jis nekenčia draudimų, neklauso patarimų ir t.t. Dėl to, kad jis nori suaugti ir kad suaugusieji tos aistros nesupranta ir nepripažįsta, nuolat kyla konfliktai. Suprantama, kad vaikams negalima leisti visko. Leidimas daryti viską gali pražūtingai pakreipti jų likimą. Bet privalu suprasti ir tai, kad vaikų negalima auginti viską draudžiančioje atmosferoje, negalima juos nuolat laikyti „savo rankose“, versti ir prievartauti prieš jų valią, – pasakoja knygos autorius.
Mamos, būkime geros
Labai rekomenduočiau mamoms susirasti ir paskaityti Anatolijaus Lazarevo knygą „Motinos meilės pančiai“. Tenka susitikti su mamomis, kurios kontrolę jau seniai supainiojo su meile ir gyvena su labai nelaimingais vaikais. Man labai patinka humanistinės pedagogikos puoselėtojo Šalvos Amonašvilio pasakymas: išdykauja ne vaikas, o jo prigimtis. Jis moko įsileisti į savo širdį padykusį vaiką ir prižadinti savyje tą padykusį vaiką.
Nors apie demokratinį ir liberalų auklėjimą labai daug rašoma, visgi labai paplitęs autoritarinis, nuožmus auklėjimas šeimose. Viena iš priežasčių – mums tėvai neleido išdykauti, nepadėjo tenkinti prigimtinių aistrų, draudė, kontroliavo, barė, baudė ir dauguma mūsų sunkiai įsivaizduoja, kaip gi galima auginti vaikus su meile, pasitikėjimu, susitarimu ir išmintingu reiklumu. Tačiau keisti save niekada nevėlu. Būkime geri sau ir savo vaikams.
