Siekdama suteikti paguodą netektį išgyvenantiems žmonėms, ji pradėjo kurti altorėlius bei vokelius su prasmingais žodžiais atsisveikinimo ceremonijoms.
Per šiuos ritualus Inga padeda gedintiesiems atrasti ramybę, švelnumą ir vidinę pusiausvyrą šiame sunkiame gyvenimo etape.
Altorėliai – tiltas tarp pasaulių
Šešeri metai po tėčio netekties Inga suprato, kad nori prisidėti prie atsisveikinimo ceremonijų kūrimo. Laidotuvių metu jai atrodė, kad kažko trūko – liko tuščia, neužpildyta erdvė. Tai paskatino ją ieškoti būdų, kaip suteikti daugiau prasmės išlydėjimo akimirkai.
Nors oficialiai šią veiklą vykdo jau metus, ji siekia, kad per jos sukurtas eiles išėjęs žmogus pats „atsisveikintų“ su artimaisiais, suteiktų jiems ramybės ir paguodos.
„Tos eilės lieka kaip altorėlis. Į drobę įsiuvu, į rėmelius įrėminu, tai gali puošti prie urnų, karsto, laidojimo momentu, eilės kartu keliauja pas artimiausią žmogų gedintį“, – pasakoja Inga.
Altorėliai – tai įrėmintos arba ant drobės perkeltos jos sukurtos eilės, kuriose kalbama išėjusiojo balsu. Jie tampa ne tik prisiminimu, bet ir savotišku ryšio palaikymo būdu.
Vieni altorėliai įrėminami klasikiniu būdu, kiti siuvami ant natūralios drobės – ypač tiems, kurie išvyksta iš Lietuvos ir nori su savimi išsivežti dalelę lietuviško atminimo.
Pasak Ingos, ji daug kartų matė, kaip gedintys artimieji ar į laidotuves atėję žmonės jaučiasi sutrikę, nori pabėgti iš ceremonijos, nes nežino, kaip elgtis.
„Norėjosi šviesiau padaryti išlydėjimą. Aišku, skaudu, bet norėjosi įnešti daugiau šviesos ir nutiesti tiltą – kad į išlydėjimą atėję žmonės galėtų kažką padovanoti žmogui.
Kiti dovanoja eiles artimiausiam gedinčiajam – per metines ar net po kelerių metų. Tai lyg pokalbis su išėjusiuoju, patvirtinimas, kad jam viskas gerai, kad jis Dievo namuose“, – dalijasi moteris.
Ypatingą įspūdį jai paliko vienas žmogus, kuris per Motinos dieną nupirko eiles savo artimai bičiulei, prieš daugelį metų palaidojusiai sūnų:
„Jis norėjo, kad per tas eiles, per altorėlį ji galėtų su sūnumi „pasikalbėti“. Tai buvo labai jautru.“
Žodžiai, kurie užpildo tylą
Pasak Ingos, dažnai per laidotuves žmonėms sunku ką nors pasakyti, tačiau jos sukurtos eilės padeda užpildyti šią tylą.
„Per altorėlius užpildau terpę jautriomis, gražiomis eilėmis, lyg nuo to išėjusiojo žmogaus“, – sako ji.
Be altorėlių, Inga taip pat kuria aksominius vokelius piniginei aukai sudėti išlydėjimo metu. Vokelių viduje įrašyti žodžiai teikia paguodą gedintiesiems.
Moteris taip pat skaito eiles kapinėse ar gedulinguose pietuose: „Tai tik pradžia, bet manau, kad ateityje tai darysiu vis dažniau. Jei pakviečia, jei pažįstami paprašo – perskaitau eiles.“
Svarbu tai, kad Inga nerašo individualių eilių pagal užsakymą – jos sukurtos eilės yra universalios ir tinka visiems. Tačiau žmonės, kurie kreipiasi į ją, neretai jaučia poreikį išsikalbėti, o Inga tam turi įgūdžių ir erdvės.
„Į kitą miestą siunčiau altorėlį, kai mirė vienos moters mama. Ji man viską pasakojo – net tai, kaip mama atrodė karste. Aš tampu laidininke, nes žmonės yra pasimetę, ieško pagalbos. Man tai jau tapo natūralu“, – sako Inga.
Veiklos prasmingumas
Inga atskleidžia, kad ši veikla ypatingai pakeitė jos vertybes ir požiūrį į mirtį bei gyvenimą. Ji įsitikinusi, kad gyvenimas yra laikinas, todėl svarbu vertinti viską, kas mus supa, ir į pasaulį žiūrėti atvira širdimi.
Žmonės vertina Ingos kuriamus altorėlius ir dažnai jai dėkoja už jautrų darbą. Vis dėlto pradžioje artimieji nesuprato, kodėl ji taip drąsiai kelia mirties temą – juk ne visi gali apie tai kalbėti.
Inga tiki, kad svarbu ne tik atsisveikinimas, bet ir viltis, todėl jai ypatingai svarbi knyga „Gervės skrydis“, padedanti neprarasti tikėjimo ir atrasti gyvenimo džiaugsmą net netekties akivaizdoje.
Paklausta, ar Lietuvoje keičiasi laidotuvių tradicijos, Inga sako, kad pokyčiai vyksta, tačiau lėtai. Ji tikėjosi, kad pradėjus veiklą bus daugiau žmonių, suprantančių šios veiklos prasmę.
„Daugelis nenori atsitraukti nuo senų tradicijų. Tenka daug aiškinti, kad tai yra normalu. Bet kai mano darbai atsiduria prie urnų, žmonės vėliau skaito ir dėkoja, nors iš pradžių nesupranta, kam to reikia“, – priduria ji.
Ji tiki, kad kuo daugiau apie tai kalbės, tuo labiau žmonės taps drąsesni ir nebijos pokyčių.
„Žmones reikia paskatinti keistis – daugelis tiesiog elgiasi taip, kaip buvo įpratę. Bet kai pamatome ką nors naujo, imame tai tyrinėti, pritaikyti. Manau, praeis metai, ir ši veikla taps dar labiau žinoma. Bus drąsiau apie ją kalbėti iš lūpų į lūpas“, – užbaigė pokalbį pašnekovė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
