• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Saulė plieskia kaip pamišusi. Ant pečių sunkiai sveriančios kuprinės. Keliaujame Indijos miestu, pavadinimu – Rishikesh. Šis šventas dievo Šivos miestas vadinamas pasaulio jogų ir ašramų sostine, knibžda įvairaus plauko guru, babu, sadu.“, – savo pasakojimą pradeda Makalius.lt skaitytoja ir keliautoja Aistė.

REKLAMA
REKLAMA

Šventieji sadu- vadinamieji holly man, įsikūrę miesto gatvėse arba atokiau nuo jo, miškuose, toliau nuo šurmulio. Tai žmones atlikinėjantys dvasines praktikas, vilkintys oranžinius drabužius, gyvenantys iš vietinių aukų. Taip pat juos remia ir ašramai, hinduistiniai vienuolynai, kuriuose gyvena dvasiniai mokytojai, juose laikinai apsistoja dvasinių praktikų ieškantys žmonės. Ašramų, Rishikesh mieste, daugybė šventyklų, kurios įsikūrusios šalia šventų Bodžio medžių. Miestas įsikūręs šalia upės Gangos.

REKLAMA

Einame ieškoti nakvynės. Pereiname tiltą ir atsiduriame centrinėje miesto gatvėje. Pėdiname tiksliai nežinodamos kur, pasukame siaura gatvele, vedančia į parko keliuką. Čia mus pasitinka tikra gyvenimo šventė, tarytum pakliuvome į pasakų parką, kuriame pilna visko, ko tik širdis geidžia.

REKLAMA
REKLAMA

Gamta Indijoje įspūdinga, tarsi kiekvienas kampelis šnabždėtų: „ei, pažiūrėk į mane!” Medžiuose augantys mangai krenta ant šaligatvių, juos pastveria vaikai arba įspūdingų uodegų savininkės – beždžionės. Jos tupi ant tvorų, blusinėja viena kitą, miega, arba tiesiog dūksta. Dairausi negalėdama patikėti, juk tokių vaizdų mūsų lietuviškos akelės gali pamatyti nebent zoologijos sode. Stebiuosi viskuo aplinkui ir keliauju toliau, kur nuves šis pasakų takelis. Į mus nukreipti žvilgsniai byloja, kad esame vietiniams kažkas labai įdomaus ir nematyto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Namaste! (laba diena) – šaukia vietinis indukas. Kuo labiau artėjame prie miesto centro, tuo daugiau oranžinės spalvos, vis daugiau sadu. Jie tarsi egzotiški augalai, visur: pakelėse, ant suoliukų, šalia lauko užkandinių ir parduotuvėlių. Sadu akys tiesiog įtraukia, magnetiškai spinduliuoja nenusakomą gyvenimo džiaugsmą, neretai įsistebeilija į mus ir pašaipiai šypsosi, lyg saugodami tik jiems vieniems žinomą paslaptį.

REKLAMA

Jaučiuosi įžengusi į visai kitokį pasaulį, kuriame esu čia ir dabar. Pasaulį, kurio nevalia vertinti europietiško pasaulio normomis, čia galioja kitos taisyklės ir du kart du tikrai nėra keturi.

Kad skaičiavimo sistema čia kitokia, įsitikiname labai greitai, jau perkant vandenį. Grąža vis neatitinka, et, tas smulkus sukčiavimas turistų atžvilgiu, plačiai paplitęs Indijoje. Bet pykti neverta, verčiau žiūrėti su humoru, o jo Indijoje tikrai prireiks. Kur susiduria mūsų europietiškas Ego su azijietišku Dzenu, gali kilti kraujosrūva mūsų pilkosiose ląstelėse. Todėl atsipalaiduoju ir stengiuosi ne vertinti, bet stebėti. Jei tik pavyks išmokti šio meno, atsidursi pasaulyje kuriame nuotykiai liejasi laisvai. Jei tik išmoksi savo išdidųjį, viską žinantį Ego palikti prie šio stebuklingo pasaulio durų, tau atsiskleis tai, apie ką net nesapnavai. Todėl palieku savąjį Aš, kartu su batais, kuriuos nusiimu įžengdama į hinduistų šventyklą ir tikiuosi, kad kai grįšiu, jo jau ten nebebus.

REKLAMA

Į šventyklą turi eiti basas, kaip tiki hinduistai ir palikti netikras žinias už durų. Kalbant mantrą ant riešo užrišamas sėkmės raištelis, saugantis nuo piktųjų dvasių… Už tai tikimasi aukos. O aukos dėžučių sunku nepastebėti, jos pūpso pačioje matomiausioje vietoje. Todėl nusišypsok ir mesk mylimam dievukui rupiją, kitą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šventyklose savo paslaugas siūlo vadinamieji „gidai“, dažnai tikisi užmokesčio arba tiesiog iš draugiškumo siūlo papasakoti dievų mitus, kurių čia tokia gausybė, kad galva svaigsta. Užsukusios į vieną, kitą šventyklą keliaujame toliau, visgi reikia susirasti nakvynę. Apsistojame nedideliame, jaukiame viešbutukyje, pavadinimu – Pink. Nakvynė pigi – 150 rupijų (4 Lt). Viešbutukas visiškai tuščias, nes atvykome ne sezono metu. Tampame vienintelėmis jo gyventojomis, neskaitant mažų driežiukų ir kartais pasisvečiuoti užsukančių bezdžionių, kurios taip ir taikosi ką nors nugvelbti. Įsikuriam, nusiprausiam kelionių dulkes ir patraukiame į miestelį apsižvalgyti.

REKLAMA

19 val. vakaro nueiname į Puja – vakarinę ceremoniją, į kurią susirenka miestelio gyventojai ir svečiai. Ceremonija vyksta kiekvieną vakarą. Pirmoji mano gyvenime Puja – ypatinga. Žmonės susirenka pagrindinėje miesto aikštėje, susėda ant laiptų, priešais tekančią Gangos upę, skambant muzikai, giedamos nuostabaus grožio džiaugsmingos maldos, smilkomi smilkalai, besimeldžiantieji vilgo delnus upės vandenyje ir liečia trečiąją akį. Taip dėkojama dievui Šivai ir Motinai Gangai už dar vieną dovanotą dieną.

REKLAMA

O vandenyje šio garbingo dievo statula, dėl nesenai praūžusio potvynio, netekusi dalies savo biusto, tyliai stūgso stebėdama šią magišką garsų, kvapų ir spalvų šventę. Pajuntu tikrą džiaugsmą, muzikos skambėjimas vis stiprėja, stebiu besimeldžiančiųjų susikaupusius veidus, primerktas akis, nesuvaidintą ir tikrą jų buvimą. Įtraukia, tu jau nesi tik prašalaitis stebėtojas, tik keliautojas, turistas, tu tampi šios vakarinės šventės dalele. Tampi vienas iš besidžiaugiančių čia ir dabar, dėkojančiu už šią dieną, šią akimirką. Saulė taip pat stebi, kai ji nusileidžia, ceremonija pasibaigia. Žmonės gurkšteli iš rieškučių Gangos vandens ir tyliai skirstosi…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitą rytą išskubame į gatvę. Ieškome kavinukės, kurioje galėtume papusryčiauti. Centinėje gatvėje sulaukiame daugybę pasiūlymų užeiti į kavinę ir iki smulkmenų klausinėjama kokių pusryčių ieškome. Su sese susižvalgome ir pasakome, kad ieškome kiaušinienės su salotomis. Tuomet įvyksta keistas dalykas – visi kavinių šeimininkai tiesiog nuščiūva išgirdę šį “nepaprastą” mūsų norą. Nesuprantame kas čia įvyko, bet greit paaiškėja kad šiame mieste uždrausti kiaušiniai, žuvis ir mėsa, taigi įsigalėjęs visiškas veganizmas.

Na, gal kažkur ir galime gauti nelegalios kiaušinienės, tačiau reikės eiti už miestelio ribų. Nusprendėme neieškoti kiaušinių už jūrų marių ir užsukome į vieną iš pasiūlytų kavinukių. Užsisakėme tradicinius indiškus pusryčius – „dali“ (indiška duona – „čapati“, įdaryta bulvėmis ir svogūnais, patiekiama su troškintais avinžirniais). Skanu, sotu ir baisiai aštru. Lietuvoje tokį sotų patiekalą krimsčiau nebent pietums. Užsigeriu tirpia kava, pupelių juodąją tenka pamiršti, nes jos čia su žiburiu nerasi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų