Šiuolaikinis pasaulis dabar nebeatrodo toks didelis ir paslaptingas. Bene kiekvienas, daugiau ar mažiau pasistengęs, gali nukeliauti į bet kokį kraštą, pamatyti kokias tik nori vietas, o informacinės technologijos padeda greitai gauti patikimų žinių.
Išminties klodų atverti neįmanoma
Daugelį lietuvių dominanti Indija dabar lengvai pasiekiama ir, regis, tapo ne tik artimesnė, bet ir aiškesnė, suprantamesnė.
Tik tokie žmonės kaip dailininkas Saulius Kruopis, kurie į Indijos kultūros, meno, tradicijų paslaptis yra įsigilinę gerokai daugiau už kitus, perspėja: „Neapsirikite. Begalinių šios šalies išminties klodų atverti neįmanoma. Galima tik vos prisileisti prie jų fragmentų.“
Per metus Indiją aplanko milijonai turistų iš viso pasaulio, o tarp jų lietuvių – vienas kitas tūkstantis. Tiesa, su kelionių organizatoriais į Indiją keliaujama ne visada – dažnas šia šalimi besidomintysis vyksta individualiai. Šalį pasiekti dabar galima be didelių problemų.
Indija ypač vilioja tuos, kuriems Rytų filosofija padėjo perkainoti vertybes, kitaip pažvelgti į save ir pasaulį.
Vis dėlto daugumai Indija tebėra nežinoma ir tolima šalis. Tiek ir žinoma: spalvingi sariai, gatvėmis laisvai vaikštinėjančios karvės, maudynės šventojoje Gangoje, būgneliai, smilkalai…
Tačiau svarbiausia ne Indijos išorė – vaizdai ar reiškiniai, tikrosios Indijos reikėtų ieškoti kur kas giliau, neišvengiamai pasitelkiant šios šalies kultūrą.
Harmonijos ir grožio siekimas
Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tarptautinių Nidos tapybos plenerų iniciatorius ir vadovas, nepailstantis keliautojas S. Kruopis Indija susidomėjo prieš kelis dešimtmečius, kai jam į rankas pateko žurnalas apie šią šalį.
Nuo to laiko apie Indiją pradėjo daug skaityti, domėtis ja, paskui su šia šalimi susipažino iš arti – daug keliauta, pamatyta, sužinota. Nuo 1996 metų S. Kruopis Lietuvos ir Indijos draugijos narys, artimiausią kelią į šios Pietų Azijos valstybės pažinimą jis pasirinko per meną.
„Tema apie Indijos meną begalinė, jos išsemti neįmanoma“, – sakė Indijos kultūros tyrinėtojas.
Vedas – senovės Indijos literatūros paminklą, suteikiantį daug žinių, atspindintį socialinę, ekonominę, kultūrinę senovės Indijos praeitį, religiją ir mitologiją.
„Žmogų per visą gyvenimą veda harmonijos ir grožio siekimas. Vedų kultūroje menas suvokiamas kaip tobulai išreikštas grožis. Tačiau menas nėra tas dalykas, kuris ateina pats savaime. Meno reikia mokytis“, – kalbėjo S. Kruopis.
Jis pats visą gyvenimą siekė tobulumo, daug mokėsi. Didelę įtaką menininkui padarė kelionės į Indiją.
Pirmą kartą keliaudamas į šią šalį išgirdo svarbų mokytojo patarimą: „Tik nepamiršk fotografuoti. Nesirinkdamas, per daug nesižvalgydamas fotografuok viską.“
Taip S. Kruopis ir elgėsi. Užtat nuotraukų iš Indijos dabar turi daug ir labai įvairių. Menininkas prisipažino visada ten jautęsis gerai – kaip namuose.
Laikinas materialumas
Vis dėlto S. Kruopis primena, kad Indija visai kita šalis negu Lietuva – net klimatas ten labai skiriasi. Pernai lankydamasis Indijoje jis pirmą kartą buvo patekęs į liūčių sezoną ir savo kailiu patyrė, kas tai yra.
Indijoje kita ir laiko sąvoka – niekas niekur neskuba, eidami nesidairo atgal. Viena iš svarbiausių gyvenimo dėsnių: viskas, kas yra materialu, – laikina ir lengvai pažeidžiama.
„Kad suvokčiau šią paprastą tiesą, atspirties tašku tapo ne žmogaus, o miesto istorija. Tas miestas Karaliaučius, įrodęs, kiek nedaug reikia, kad 700 metų civilizacija virstų griuvėsiais“, – sako S. Kruopis.
Kalbėdamas apie Indiją, pristatydamas Rytų filosofiją, menininkas ne veltui dažnai minėjo garsiojo tautos vyro Vydūno ir Tėvo Stanislovo vardus.
Norintiesiems sukti dvasinio tobulėjimo keliu Indijos kultūros tyrinėtojas pataria pirmiausia įsigilinti į savo prigimtį, suvokti save. „O paskui reikia ieškoti aukštesnio už save – kad turėtum į ką kreiptis, galėtum paklausti. Toliau žengiant šiuo keliu reikia mokytis ir mokytis“, – pataria S. Kruopis.
Kai Lietuvoje viešėjo Dalai Lama, S. Kruopis buvo vienas iš tų, kurie galėjo užduoti jam klausimą. Lietuvos menininkas garsaus svečio paklausė apie sielą, domėjosi, ar tiesa, kad budizmas jos nepripažįsta esančios. Patylėjęs Dalai Lama ištarė, kad šis klausimas yra filosofinis, tačiau pripažino, jog budistai tiki reinkarnacija, persikūnijimu, bet ne siela.
Viskas Dievo valioje
Grįžęs prie pasakojimo apie Indijos meną, S. Kruopis pabrėžė, kad jame ne tik kūrėjams, bet ir žiūrovams skiriama labai daug dėmesio. Žiūrovas turi būti žmogus, mokantis vertinti meną, ateinantis palankiai nusiteikęs, trokštantis pasimokyti ir pasimėgauti jo turtingumu.
S. Kruopis yra išleidęs savo kūrybos albumą „Mąstymai“, jo kiekvienas iš penkiolikos skyrių skirtas vis kitam su Indija susijusiam reiškiniui.
Menininkas prisimena, kad pristatydamas šį albumą bijojo lietuvių atsiliepimų, nenorėjo atrodyti kaip sektantas, sulaukti daugybės priešgyniavimų. Tačiau jo neapleido ir viltis, jog pavartę šią knygą žmonės dar labiau susidomės nuostabiąja šalimi – Indija. Albumas buvo dedikuotas tam mokytojui, kuris išminties pamokas dėstė Indijos vienuolyne.
Indija prabyla iš S. Kruopio paveikslų, piešinių, nuotraukų. Pastarosiose dažnai galima išvysti atsiskyrėlių – žmonių, gyvenančių iš to, ką jiems kas paaukoja, jokių pastangų nededančių dėl savo gerovės, viską paliekančių Dievo valiai. Svarbiausias atsiskyrėlių užsiėmimas – melstis ir giedoti himnus Aukščiausiojo garbei.
Europiečiams besistebint tokiu gyvenimo būdu, gali būti atsakyta, kad, ratui apsisukus, kiekvienam gali tekti tokia dalia – garbinti Dievą ir kliautis tik jo valia.
„Mūsų akimis tų žmonių gyvenimas sunkus, varganas, suvaržytas daugybe įstatymų. Net pasiryžusieji pasiekti kitą dvasinį lygį, skirti gyvenimą tik maldai dažniausiai palūžta. Esame silpni“, – pripažįsta Pietų Azijos valstybės kultūros tyrinėtojas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
