Tavo istorija, Nora, labai intymi ir jautri, todėl iš anksto dėkoju, kad daliniesi. Koks gi esminis tavo gyvenimo lūžis?
Nėra lengva apie tokius dalykus šnekėti… Aš iš viso apie tai viešai kalbu pirmą kartą. O svarbiausiu gyvenimo lūžiu tapo vaikelis, kurį po širdimi nešioju jau šešioliktą savaitę.
Viskas, kas su juo susiję yra vienas didelis lūžis mano ir vyro Mariaus gyvenime. Ilgą laiką apskritai nežinojom, ar kada nors pavyks turėti mažylį. Sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, kad laukia labai ilgas ir sudėtingas kelias į tėvystę. Ši patirtis pakeitė daugybę dalykų manyje: supratau, kokia svarbi yra sveikata – ne tik fizinė, bet ir psichinė.
Nora, jūs susituokėt su Mariumi ir pradėjot planuoti vaikelį?
Iš tikrųjų dar iki santuokos pradėjom planuoti kūdikį. Tačiau pastoti vis nesisekė. Buvau skaičiusi, kad pirmi metai daugeliui porų būna sudėtingi – per juos dažnai nepavyksta susilaukti vaikelio, bet aš turėjau stiprią nuojautą, kad manyje kažkas yra ne taip. Pradžioje nepuoliau į didžiulę paniką, abu stengėmės išlikti ramūs, tačiau nerimas širdyje vis labiau augo.
Ir būtent tavo nuojauta bei nerimas paskatino kreiptis į medikus nelaukiant metus ar dar ilgiau?
Tikrai taip. Kreipiausi į gydytoją, kad atliktų išsamius tyrimus ir, deja, patekau į žiauriai nemalonią situaciją. Man buvo diagnozuotas policistinių kiaušidžių sindromas, kuris, pasak gydytojos, yra ganėtinai sudėtingas ir dėl to greičiausiai vaikų neturėsiu...
Aš esu labai jautrus žmogus, todėl po tokio pareiškimo iškart susigraudinau. Guliu ant apžiūros stalo, ašaros rieda, o gydytoja šaltai dar mestelėja: „Ne tokių gyvenime problemų būna, tai susiimk“! Vyras manęs laukė automobilyje ir kai atėjau pas jį - tiesiog pratrūkau raudoti. Išgirdęs, kas nutiko, Marius paskambino mano sesei gydytojai.
Ji kaip įmanydama stengėsi mudu nuraminti ir paragino konsultuotis su kitais specialistais. Taigi pakeičiau ne vieną gydytoją, kol galiausiai atradau tą, su kuria ir pradėjau gydytis.
Tai ši gydytoja pasakė, kad galimybė susilaukti vaikelio yra ir grąžino jums viltį?
Taip, ji atliko dar daugiau papildomų tyrimų, kurie patvirtino, kad pastoti turiu šansą. Maža to, paaiškėjo, kad paauglystėje mane kamavę valgymo sutrikimai turėjo didelės įtakos moteriškų organų raidai ir veiklai. Pavyzdžiui, viena kiaušidė praktiškai nefunkcionavo, nes kai buvo laikas jai augti ir vešėti, tiesiog neturėjo iš ko.
Pradėjus gerti vaistus, staiga dingo menstruacijos ir sutriko visas ciklas. Galiausiai nusprendėm kreiptis ir į nevaisingumo specialistus, nes situaciją suvaldyti tik iš ginekologinės pusės darėsi sudėtinga. Buvau nukreipta į Santaros vaisingumo kliniką, kur sutikau nuostabų gydytoją – Rimantą Gricių. Jis perėmė mano tolesnį gydymą.
Kiek, Nora, truko visas šis tyrimų ir paieškų kelias?
Jeigu skaičiuotume nuo tos dienos, kai pasidariau pirmus tyrimus – daugiau nei metus. Žinau, kad gydytojai rekomenduoja viską pradėti po metų nesėkmingų bandymų pastoti, bet aš nenorėjau laukti. Kaip minėjau – turėjau stiprią nuojautą, kad su mano moteriškų organų veikla kažkas negerai.
Tai jeigu jau žinau problemą, ko dar laukti? Troškau ją išspręsti ir kuo greičiau. Todėl su Mariumi buvome labai ryžtingi, iniciatyvūs, atakavome specialistus klausimais ir ieškojome sprendimų. Jeigu būtume laukę dar metus ar ilgiau, mano sveikatos problemos būtų niekur nedingusios ir kas žino – gal dar labiau pagilėjusios.
O kaip vyko gydymas? Kokias procedūras tau teko iškęsti – ar jos buvo skausmingos?
Jos nebuvo fiziškai labai sunkios, bet psichologiškai – taip. Reikėjo vartoti nemažai įvairiausių vaistų. Taip pat reikėjo atlikti begales tyrimų, kai kurie jų – tikrai skausmingi ir nemalonūs.
Bet tokioje situacijoje moterys įgauna netikėtos stiprybės. Mano tėvai puikiai žino, kaip bijau skausmo, tačiau aš buvau be galo drąsi ir ištverminga – net pati tuo stebėjausi. Visgi tikslas, dėl kurio patyriau skausmą ir atsidūriau diskomforto zonoje man buvo aukščiau visko! Bet nepaisant fizinės tvirtybės, morališkai jaučiausi prastai…
Todėl mano gydytojas patarė nueiti pas psichologę. Aš kartojau, kad man viskas gerai ir nereikia jokių psichologų, bet jis buvo labai atkaklus. Galiausiai, nuėjau į pirmą seansą, per kurį nieko nekalbėjau – tik praverkiau…
Tavyje, Nora, buvo tiek visko prisikaupę, kad nebeturėjai jėgų kalbėti – tik verkti?
Pati nežinau, kodėl negalėjau prabilti.. Turbūt turėjau išsilieti tokiu būdu. Po truputį psichologė mane pralukšteno ir aš jau galėjau atsiverti žodžiais. Taip iš vienos problemos perėjome į kitas, nes jų, pasirodo, turėjau nemenką krūvelę. Anksčiau buvau įsitikinusi, kad kol apie savo bėdą nekalbu su kitais žmonėmis – išskyrus šeimos narius – tol ji yra maža, tik mano rankose ir galiu viską sukontroliuoti. O jeigu pradėsiu kalbėti plačiau, vadinas, problema irgi padidės ir nebegalėsiu jos suvaldyti. Deja, šįkart neturėjau jokių šansų viena išspręsti savo bėdų, todėl privalėjau ieškoti pagalbos ir išmokti ją priimti. Man tai tikrai kainavo daug valios pastangų.
Taigi lankymasis pas psichologę tapo dar vienu lūžiu – išmokai priimti kito pagalbą ir supratai, kad nesi visagalė?
Visas gydymosi laikas – daugiau nei metai - man tapo viena didele pamoka. Visuomet buvau be proto savarankiška, nes tik kritiniu atveju prašydavau kito pagalbos. Išsiaiškinau, kad esu linkusi daugybę dalykų laikyti tik savo viduje, nutylėti, o tai anksčiau ar vėliau kaupiasi ir pradeda slėgti. Ėmiau mąstyti, kad Dievas gal ne veltui man davė išbandymą dėl vaikelio, jog daugiau dėmesio skirčiau savo vidui. Galiausiai pradėjau apie tai kalbėti garsiai, o tada atėjo palengvėjimas ir ramybė.
Tu pradėjai, Nora, ne tik kalbėti, bet ir dalintis patirtimi savo paskyrose socialiniuose tinkluose. Kokio atsako sulaukei žengusi tokį žingsnį?
Apie šį žingsnį labai daug galvojau. Tai nebuvo impulsyvus sprendimas. Pirmą įrašą apie savo nevaisingumo problemas rašiau verkdama..
Tryniau, vėl rašiau, tada vėl tryniau ir galiausiai išleidau į pasaulį. Man labai reikėjo kitų žmonių istorijų. Man reikėjo bendrystės jausmo. Savo aplinkoje, pažįstamų rate neturėjau nė vienos moters, kuri būtų su kažkuo panašiu susidūrusi. Jaučiausi labai vieniša ir kartais net nesuprasta. Daugelis tiesiog sakydavo - „Nora, viskas bus gerai, pamatysi“. Man net įkyrėję buvo šie žodžiai, nes niekas nepasakė, o kaip man bus gerai?
Aš neturėjau su kuo atvirai pasikalbėti apie savo baimes, nuogąstavimus, nes nebuvo jokio žmogaus, kuris tai būtų jau patyręs ar patirtų. Ir dabar galiu nuoširdžiai pasakyti, kad sprendimas pasidalinti savo istorija socialiniuose tinkluose buvo vienas geriausių.
Kodėl?
Nes sulaukiau daugybės istorijų ir šilto palaikymo iš visiškai nepažįstamų žmonių. Jie irgi dalijosi savo patirtimi, nueitu keliu į tėvystę. Labai aiškiai pajaučiau bendrystę su tais žmonėmis ir kad jų baimės atliepia manąsias. Vieni rašė apie sėkmės istorijas, kiti dalinosi nesėkmėmis, o dar kiti rašė, jog galiausiai įsivaikino. Mudu su Mariumi taip pat buvom apie tai kalbėję ir svarstę įsivaikinimo galimybę. Deja, bet sulaukiau ir neigiamų komentarų dėl savo paviešintos istorijos, tačiau stengiausi nekreipti dėmesio ir semtis stiprybės iš teigiamų atsiliepimų. Vėliau net susidarė savotiška moterų bendruomenė internete, kur kiekvieną dieną dalindavomės savo patirtimi, aptardavom atliekamas procedūras, diskutuodavom apie vaistų poveikį ir panašiai. Tokie dalykai labai sustiprina, o svarbiausia – neleidžia jaustis vienišai.
Taigi gydymas tęsėsi, gėrei vaistus, atlikinėjai įvairias procedūras ir galiausiai – pastojai. Ar jums pavyko natūraliai ar visgi reikėjo medikų įsiterpimo?
Gydytojai neatmetė tikimybės, kad gali prireikti pagalbinio apvaisinimo, tačiau iš pradžių buvo nuspręsta skatinti ovuliaciją, kuri pas mane tiesiog nevyko. Menstruacijos taip pat buvo dirbtinai iššauktos. Taigi turėjau tam tikrą laiką leistis vaistus, po kurių dažnai jausdavausi prastai. Ir tiesiog vieną dieną tie pojūčiai labai sustiprėjo – sukosi galva, lyg pykino, buvo silpna. Galvojau, kad tai vaistų pasekmė, nes gydymas buvo dar net neįpusėjęs. Tačiau mano moteriška intuicija pakuždėjo šįkart pasidaryti nėštumo testą ir rezultatas buvo dvi ryškios juostelės! Žiūrėjau į tą testą, o rankos vis drebėjo, ėmė trūkti oro... Vyras tuo metu miegojo – galvojau dar nežadinti, nes gal testas suklydo. Mes tada kaip tik viešėjom pas mano tėvus, todėl nusprendžiau pirmiausia rezultatą parodyti sesei - ji irgi puolė į ašaras! Negalėjom abi patikėti, kad tai tiesa.. Po kelių dienų nuvykau pas gydytoją pasitikrinti. Pasirodo, testas neklydo - iš tikrųjų buvau nėščia jau penkias savaites! Patys medikai negalėjo patikėti tuo, kas įvyko ir kad šitaip greit pastojau.
Tai kaip tavo vyras Marius galiausiai reagavo į žinią, kad laukiesi?
Aš nemoku žodžiais nusakyti užliejusių jausmų… Nufilmavau savo vyro reakciją ir pasidalinau jautriu momentu „Instagram“ paskyroje. Jis juokėsi ir verkė vienu metu!
Bet iš tikrųjų tokia Mariaus reakcija reiškė kur kas daugiau. Mano vyras buvo neapsakomai stiprus visą tą laiką, nors įprastai gyvenime jis gerokai jautresnis už mane. Dažniausiai aš esu lyg uola, į kurią galima atsiremti, tačiau nuo pirmos akimirkos, kai sužinojau, jog galiu neturėti vaikų ir per visą gydymosi laiką būtent
Marius atstojo tvirčiausią uolą. Jis nė karto neleido man palūžti ir pats niekada nepalūžo. O tuo momentu, kai išgirdo apie vaikelį, tiesiog išleido visas per metus sukauptas emocijas ir baimes. Ta sunki našta, kurią už mus abu tempė, tiesiog sprogo!
O kokie pojūčiai dabar, kai vaisiui jau trečias mėnuo?
Manyje apsigyveno ramybė. Vos tik sužinojau, kad tikrai laukiuosi, lyg ranka viską nuėmė. Dingo rūpesčiai, perdėtas jaudulys. Aš labai imdavau į širdį kiekvieną smulkmeną, išpūsdavau ją iki begalybės, o pastojus atsirado ramybė. Atrodo, tarsi Dievas ne tik vaikelį dovanojo, bet ir visą mano vidinį pasaulį sutvarkė taip, kaip reikia. Su Mariumi gyvename lyg kažkokiam laimės burbule!
Visgi abu praėjome tikrai labai nelengvą kelią.. Turėjome ištverti daug sunkių išbandymų, kurie kitas poras suskaldo, išardo santykius, o mus kaip tik dar labiau sutvirtino ir surišo. Aš vyrui būsiu dėkinga visą likusį gyvenimą už palaikymą ir supratimą.
Vadinasi, tokiu laikotarpiu vyro palaikymas moteriai yra beprotiškai svarbus ir reikalingas? Jis net esminis?
Aš tikrai manau, kad esminis, nes pati sulaukiau daug istorijų, kuriose moterys dalinosi savo skaudžiomis patirtimis.. Kai vyrai pradeda kaltinti, net niekinti savo pastoti negalinčias žmonas.
Visgi aš buvau užtikrinta ir rami dėl Mariaus. Jei būtų kilusi bent menkiausia abejonė, kad vyras gali taip pasielgti su manimi – niekada nebūčiau su juo planavusi vaiko. Aš šimtu procentų pasitikėjau Mariumi, buvau atvira su juo ir neapsimetinėjau. Puikiai supratau, kad nesu kalta dėl to, kas vyksta mano organizme, bet tas kaltės jausmas anksčiau ar vėliau pradeda stiprėti ir ėsti iš vidaus. Galų gale mūsų poroje aš buvau ta, dėl kurios negalime sulaukti vaiko..
Pradėjai matyti save lyg didžiulę problemą ir net jaustis kalta dėl to, kad vyras gali niekuomet nepatirti tėvystės džiaugsmo?
Aš tiesiog pradėjau problemą daryti dar didesne, negu ji buvo. Bet Marius nė karto man neleido savimi sudvejoti. Labai gerai atsimenu momentą, kai vyras sėdėjo ant sofos, o aš jam ant kelių susirietusi verkiau kruvinomis ašaromis, nes jaučiausi be proto kalta, kad negaliu išpildyti mūsų didžiausios svajonės – susilaukti mažylio..
Tada Marius suėmė mane už pečių ir pasakė: „Nora, liksim dviese! Ar tau su manimi blogai? Ne? Tuomet liksim dviese“. Po to abu pradėjom verkti ir aš aiškiai supratau, kad Marius tikrai yra tas žmogus, su kuriuo per kalnus ir upes brisiu. Tikrai nesvarbu, kiek laiko negali sulaukti vaikelio – metus, dvejus ar dešimt – skausmas yra lygiai toks pats didelis. Ta bedugnė, į kurią įkrenti išgirdus, kad negalėsi tuoj pat pastoti – ji visoms vienodai gili. Todėl vyrų palaikymas yra neapsakomai svarbus.
Bet šalia vyro, artimųjų palaikymo akcentuoji ir specialistų – šiuo atveju psichologo pagalbą. Ji taip pat svarbi?
Neabejotinai. Aš tuo esu tikra. Taip pat sulaukiau istorijų, kuriose moterys tikina pastojusios be vaisingumo specialistų pagalbos – užteko tik sutvarkyti problemas galvoje, nes ginekologinių ar patologinių barjerų nebuvo.
Mano atveju lankymasis pas psichologę irgi padėjo atrakinti kažkur pasąmonėje užsitrenkusias duris. Ėmiau jaustis ramesnė viduje, o su ramybe ateina ir racionalesnis požiūris į problemą.
Taip pat dingsta žiauri įtampa, kuri ypatingai trukdo pastoti. Todėl bijoti psichologų nereikia, o jų pagalbą priimti labai svarbu. Kartais užtenka vos kelių konsultacijų, kad esminiai pokyčiai prasidėtų.
Taigi kompleksinė pagalba - pradedant medikamentiniu gydymu ir baigiant psichologiniu – buvo išties sėkminga jūsų porai?
Kai man sako, kad stebuklų gyvenime nebūna, atsakau – tikrai būna, nes mano sūnelis, šiuo metu esantis įsčiose, yra mažas stebuklas. Ačiū Dievui, viskas baigėsi tikrai labai sėkmingai. Man jau nebereikia gerti vaistų, nėštumas einasi gerai ir labai tikiuosi, kad toliau klostysis sklandžiai. Artimieji taip pat devintame danguje, nes mano tėvams tai bus pirmas anūkas ir apskritai pirmas berniukas mūsų giminėje, nes vien tik dukros. Pasaulį mažylis turėtų išvysti per Velykas, tad laukia išties ypatingos šventės.
Ar jau renkate su vyru vardą sūnui?
Vardą mes jau išrinkome! Žinojom, kad jeigu bus berniukas – pavadinsim Mariumi… Tėčio vardu. Man nieko nėra brangiau už vyrą! Jis yra tiesiog nuostabus žmogus, ypatingai geros širdies – aš net netikėjau, kad dar esama tokių vyrų Žemėje… Meldžiuosi, kad sūnus būtų toks pat geras, kaip jo tėtis.
Nora, o ką tu gali pasakyti toms moterims, toms poroms, kurios šiandien vis dar laukia vaikelio?
Patariu nenuleisti rankų ir nelaukti pasyviai. Taip pat nepulti į neviltį. Aš buvau į ją puolusi, bet laiku kreipiausi į specialistus ir jie mane pakankamai greit ištraukė. Jeigu jaučiate, kad neviltis vis labiau auga, jei kaltė pradeda stiprėti – nieko nelaukite ir kreipkitės į psichologą pagalbos.
Nes didžiulė neviltis gali apskritai pražudyti norą turėti vaikelį. Taip pat tikrinkitės sveikatą, net jei dar neprabėgo metai nuo bandymų pastoti – atsarga gėdos nedaro!
Jei viskas gerai su fizine sveikata, tuomet ieškosite problemos kitose srityse, o gal kaip tik sužinosite realią priežastį, neleidžiančią pastoti ir tiesiog anksčiau pradėsite gydytis. Juk iš šventos dvasios kol kas gimė tik vienas vaikas – kitiems ateiti į pasaulį kartais prireikia specialistų pagalbos. Todėl nebijokit jos ne tik ieškoti, bet ir priimti.
Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Lūžis“ įvairūs Lietuvos žmonės – tiek žinomi, tiek ir nežinomi atvirai dalinasi savo gyvenimo lūžiais: kaip jiems sekėsi priimti sunkius sprendimus, kodėl tai tapo svarbia patirtimi ir ko ji išmokė bei gali išmokyti kitus.
