Neretai, pradėjus pokalbį ir paprašius žmogaus pristatyti save taip, kaip visuomet prisistato kitiems, pašnekovai pasimeta. Tačiau toks prašymas visai neišgąsdino klaipėdiečio Kazio Kuneikos, atsakydamas, kaip pristato save kitiems, vyras juokėsi:
„Darbe aš masažuotojas, masažuotojas Kazys. O tarp draugų esu „Kaziukas“, nors jau esu senas dienas, bet vis tiek tarp jų „Kaziukas“ ir viskas. Nežinau ir pats, kodėl neleidžia jie man suaugti. Būna, kad kiti kreipiasi į mane „Daktare, daktarėli“, nes aš ne tik masažus darau, bet ir šiaip visais sveikatos klausimais randu kuo padėti, pamokinti. Na, arba per dantį traukdami taip mane vadina.“
Dešimtus metus masažuotoju dirbantis vyras pasakoja, kad kelias iki to, kur yra dabar – niekada nebuvo lengvas, atvirkščiai – sunkus ir ilgas. Viskas prasidėjo dar tada, kai po inksto transplantacijos Kazys suvokė, turintis antrą šansą normaliai gyventi.
„Noras mokytis atsirado tuomet, kai man teko gulėti komoje ir praleisti 8 paras reanimacijoje. Pabudęs po tų parų, puikiai atsimenu, kad man kažkas nutiko, kažkas kirbėjo, atsirado toks didžiulis, nepaaiškinamas žinių troškulys, norėjau mokytis, studijuoti, kažką daryti.
Kai sustiprėjau, pradėjau ieškoti, kur čia, ką daryti. Iš neįgalumo pašalpos neišgyvenu, todėl reikia dirbti, o jeigu nori dirbti – reikia turėti išsilavinimą, o maža to, dar esi neregys ir be išsilavinimo. Tada ir nusprendžiau kibti į mokslus, o tada mokslai nustūmė mane į masažą, dėl kurio ir pats sau prieštaravau, o dabar negaliu atsidžiaugti savo profesija“, – tikina klaipėdietis.
„Neperšokęs griovio, nesakyk „op“
Kaip jau ir užsiminė vyras, apie masažuotojo karjera net svajoti nebuvo pasvajojęs, nes visuomet jį erzino faktas, kad neva visi neregiai yra tik masažuotojai arba muzikantai.
„Visada pykau ir sakiau, kad, na, kodėl visi neregiai būtinai turi būti tik arba muzikantai, arba tik masažuotojai. Buvau sau ir kitiems tvirtais pasakęs, kad užsispyriau ir to tikrai niekada nedarysiu. Atvirkščiai – stosiu į verslo vadybą, nes mane visada domino verslas“, – pasakoja vyras apie buvusius įsitikinimus, kurie gyvenimui bėgant parodė Kaziui visai kitą veiklos kryptį.
Visgi, į verslo vadybą įstoti studijuoti K. Kuneikai nepavyko, todėl mokslo siekė studijuodamas kolegijoje socialinio darbo specialybę. Kaip tyčia, tuo metu vyro aplinkoje pasitaikė pažįstamas asmuo, kuris pasiūlė pabandyti stoti į Klaipėdos universitetą, ergoterapijos studijas:
„Tuo metu pažįstamas manęs klausė, kodėl aš nebandau stoti į universitetą, kuriame renkama nauja ergoterapeutų grupė. Minėjo, kad tuo metu sunkiai jiems sekėsi surinkti žmonių, todėl pabandžiau ir įstojau. Galvojau, o kodėl gi ne? Medicina man visada buvo įdomi.“
Ergoterapijos studijų metu studentai buvo supažindinami ir su masažais, kaip reikia juos atlikti, kas tai per veikla. To ir užteko Kaziui, kad jo dėmesys, kaip jis sako, užkibtų ant šios srities specialybės.
„Man buvo labai įdomu, žinoma, buvo daugiau masažo teorijos nei praktikos. Man visai patiko daryti tuos masažus ir dar paskutiniais studijų metais, supratau, kad teorijos turiu pakankamai, norisi praktikos. Greitai įstojau į profesinio rengimo mokyklą ir vienu metu mokydamasis pasibaigiau ir masažuotojo, ir ergoterapeuto specialybę“, – teigia vyras.
Gavus masažuotojo specialisto diplomą, vyras pirmuosius masažus ir klientus priimdavo dirbdamas reumatoidiniu artritu sergančių žmonių klube, kur įgavo pirmąją savo patirtį.
„Prisimenu pirmuosius savo masažus, tai man dabar juokinga, ką aš ten išdarinėjau, nes ta pradžia visai be patirties, be suvokimo, be įsigilinimo (juokiasi). Pradirbęs su jais apie metus, žinojau, kad niekada neieškosiu darbo poliklinikose, nes kursiu savo versliuką mažą“, – tvirtai užtikrina K. Kuneika.
Nelengvas kelias siekiant svajonės būti nepriklausomu
Visgi, kelias bandant dirbti, taip vadinamai, „ant savęs“, pasak Kazio, buvo ilgas ir akmenuotas. Pirmąjį savo kabinetą vyras atidarė kirpykloje, kurioje nuolat girdėjosi plaukų džiovintuvų garsas, kalbos:
„Tai buvo net ne kabinetas, o kirpykla, kurioje man buvo atitvertas kampas su užuolaidomis. Tačiau tai buvo mano pradinė vieta, kurioje pradėjau vystyti savo verslą. Aišku, ji masažams netiko, bet, vėlgi, tai buvo pirmieji mano savarankiški žingsniai.
Padirbus ten, išsinuomojau kitą kabinetą, bandžiau ten dirbti, o po to persikėliau ir vėl į kitą. Iš vienų patalpų perėjau į kitas ir jau tada, išdirbus, kokius tris keturis metus, supratau, kad noriu savo salono.“
Kazys pasakoja, kad mintis turėti savo privatų saloną visada kirbėdavo, tačiau vyras nuolatos galvodavo, kaip žmonės sugeba juos atsidaryti, iš kur gauna tiek daug lėšų. Atsakymą į kilusius finansinius nesklandumus K. Kuneika rado greitai – užteko pagyventi taupiai ir pataupyti.
„Pradėjau galvoti, kad man nebeužtenka kabineto, norisi plėstis, augti, nes kartu užaugo ir klientų ratas, pradėjo mane mėgti, atsirado daugiau darbo. Todėl pagalvojau, kad žmonių yra, visko yra, imu ir darau.
Tada dar išsiaiškinau, kad per Užimtumo tarnybą galima gauti neįgaliems asmenims paramą steigiant savo nuosavą darbo vietą. Tereikėjo parašyti projektą, kad tokią paramą galėčiau gauti. Šį projektą padėjo parašyti vienas pažįstamas, kuris buvo verslo mentorius. Pakvietė mane į verslininkų grupę ir ten radau žmogų, kuris padėjo parašyti projektą, viską įsisteigti. Tai buvo toks Marius, esu jam labai dėkingas, nes vienam neregiui būtų labai sunku viską padaryti pačiam“, – atvirauja masažuotojas Kazys.
Anot vyro, tokia pagalba iš šalies buvo be galo vertinama. Kazio minėtas Marius vyrui padėjo ne tik parašyti projektą, tačiau ir pavėžėdavo, kur reikėdavo, padėdavo kitais verslo klausimais:
„Tai buvo labai sunkus laikas. Pamenu, atvažiavo draugė iš Vokietijos ir pasakė man, kad aš nepanašus į žmogų, esu kaukolė, su juodais ratilais po akimis, visas sudžiūvęs – baisu žiūrėti.
Iš tikrųjų, rašydamas projektą tuo pačiu dirbau pusę etato aklųjų kombinate, taip anksčiau Klaipėdoje vadinosi dabar esantis neįgaliųjų centras „Regseda“, paskui eidavau kitą pusę dienos dirbti į savo kabinetą, o vakare, kažkur nuo 19-20 valandos vakaro sėsdavom dirbti su projektu. Baigdavosi taip, kad namo grįždavau vos 1-2 valandą nakties ir ryte vėl keldavausi į darbą. Tai ir miego, ir poilsio buvo mažai.“
Patvirtinus projektą ir atsidarius saloną, Kaziui prasidėjo kiti vargai. Nors vyras dabar ir teigia, kad norint kažko pasiekti reikia savęs netaupyti ir negailėti, tačiau tuo metu Kazys nespėdavo nei pavalgyti, nei pailsėti. Neretai būdavo gaila net ir papietauti.
„Perėjome į naują vietą, ten kitoks lygis, kita klientūra. Anksčiau į masažus ateidavo vyresnio amžiaus žmonės, senjorai, o čia rinkosi vidutinio amžiaus klientai, kas tapo nauju iššūkiu. Pradžioje nebuvo ir labai daug žmonių, o čia ir nuoma didelė miesto centre, ir mokesčiai, ir viskas kitas kainavo, nes iš darbo, kuriame dirbau puse etato išėjau, todėl tų pajamų iš šono nebeliko. Pajamos mano buvo mažos, pamenu, kad nevalgydavau pietų, nes būdavo gaila pinigų, todėl geriau pakentėdavau iki vakaro ir tik tada suvalgydavau vakarienę“, – šypsosi Kazys Kuneika pasakodamas apie savo vargais ir sunkumais pažymėtą kelia svajonės link.
„Bendraudamas su žmogumi, visada žiūriu į akis“
Pasiteiravus, ar šiuo metu Kazys vis dar turi klientų, kurie lankosi pas vyrą dar nuo to laiko, kai vyras dirbo kirpykloje, K. Kuneika sekundei nutyla ir pamąstęs atsako:
„Turiu du tokius klientus, kurie su manimi yra nuo pirmųjų mano darbo dienų. Tačiau, kaip aš juokauju, dauguma klientų pas mane atėję dingsta dviem arba trims metams. Po tokio laiko jiems grįžus, man visad kyla klausimai, gal rado kitą masažuotoją, gal kas nepatiko, o jie man atsako, kad viskas yra jiems gerai, nei skauda kažko, nei ką. Ateina tik tada, kai kažkas negerai.“
Retas klientas žino, kad iš Rietavo kilęs Kazys Kuneika yra neregys. Vyras tikina, kad regos neteko būdamas 28-erių, atsiradus cukrinio diabeto komplikacijai. Nemažai metų vargusiam Kaziui dėl sutrikusio regėjimo teko patirti apie septynias operacijas.
„Padaro operaciją, tas regėjimas atsistato, kurį laiką viskas būna gerai, o paskui vėl akyje plyšta kraujagyslė, užlieja akį ir vėl nieko nebematau. Tada vėl daro operaciją ir vėl po jos lyg ir geriau, taip ir sukosi tas ratas apie keturis metus, per kuriuos, kiek esu skaičiavęs, turėjau apie šešias ar septynias operacijas. Galiausiai gydytojas vos ne atsiprašydamas pasakė, kad nieko nebegali padaryti, nes jeigu visada pjaustys tas akis, jos suragės ir nebematysiu savo paties šešėlio. Šiuo metu, šiokį tokį šešėlį dar įžiūriu“, – teigia nuo vaikystės cukriniu diabetu sergantis Kazys Kuneika.
Dėl vyro negalios pasitaiko ir netikėtumų , kurie dažniausiai būna susiję su nuostaba, atgaila ir sugėdinimu. Tačiau Kazys juokiasi, kad neretai ir pats būna kaltas, kad iš anksto žmogaus neįspėja dėl savo neregos:
„Dalis klientų nustemba, nes šiaip aš salone puikiai orientuojuosi, juk kiekvieną mielą dieną nuo ryto iki vakaro būnu, todėl žinau, kur ir kas yra padėta. Kai kurie klientai viską kaip ir supranta, bet kartais, jeigu nebūna mano padėjėjos ir reikia atsiskaičiuoti pinigus, aš prie nosies prikišęs žiūriu kupiūras, tai jie net pajuokauja, kad visą naktį piešė. Aš tada jiems ir sakau, kad ne, ne, aš tiesiog nematau, nes man reikia ir taip visai prieš šviesą vartyti, kad įmatyčiau. Tokiais atvejais klientai pasimeta, atsiprašo, bet juk jie apie tai nežinojo (juokiasi).“
O apgaulingos yra ne tik K. Kuneikos akys, tačiau ir žvilgsnis. Vyras pasakoja, kad nežino kodėl, tačiau visada bendraudamas su žmogumi žiūri jam į akis. „Gal tiesiog jaučiu iš kurios pusės sklinda balsas“, – sako jis.
Kazys prisimena, kad viena pirmųjų netikėtų patirčių dėl jo tiesaus žvilgsnio buvo dar universitete, kuomet žiūrėjo tiesiai į dėstytojos pusę ir kitaip nei kiti, sėdėjo ir nieko nerašė sau į užrašus.
„Visi išsiėmę rašo, o aš sėdžiu ir klausau, ką ji pasakoja. Ji į mane atsisuko ir sako: „O, tai jūs čia, ponas, nieko nerašysit? Aš jai ir sakau, kad atleiskite, bet nieko nematau, esu aklas. Tai ji irgi taip pasimetė, pradėjo atsiprašinėti, bet pasakiau, kad esu pats kaltas, nes jos neperspėjau. O ji man ir vėl sako: „Bet taip žiūrite man, tiesiai į akis. Galvojau, kad puikiai matote!“, – juokiasi Kazys.
„Gydančios rankos“
Savo masažo salone, Kazys Kuneika ne vienintelis neregys. Kartu su juo dirba dar du neįgalus žmonės ir kaip sako, kiti du sveiki:
„Yra dar vienas neregys, kuris nuo gimimo yra aklas, kitas žmogus irgi su diabeto komplikacijomis: jam taip pat su regėjimu prastai, nupjauta dalis kojos ir šiaip, turi daug sveikatos problemų. Iš viso yra dar keturi darbuotojai: du neįgalus ir du sveiki.“
Vyras pasakoja, kad savo darbuotojams visąlaik primena, jog šis masažo salonas nėra „gražuolis“, kuriame veidrodžiai blizga ar tviska, o kaip tik – darbuotojai turi didžiuotis savo darbo kokybe ir atliktais rezultatais. Visgi, salono pavadinimas „Gydančios rankos“ atsirado ne šiaip sau.
„Atsidarinėjant saloną prie mūsų kabinėjosi įvairios tarnybos. Sako: „Jūs negalite būti gydymo įstaiga, o čia jau vien pavadinime užkoduotas gydymas.“ Aš jiems ir atsakiau, kad kartais užtenka žmogui padėti ranką ant peties, kai sunku ir jam geriau pasidaro. Sako: „Tai čia jau filosofija.“ Aš ir vėl sakau, kad tuomet, gerai, sėdėkime ir filosofuokime toliau apie tą rankos prisilietimą ir žmogaus gijimą“, – šypsosi Kazys.
Iš tiesų, pasak vyro, masažuotojo pagrindiniai du įrankiai yra rankos ir galva. Kazys juokiasi, kad jeigu dirbsi visada tik rankomis, bet be galvos – gerų rezultatų masažo metu niekada nepasieksi. Neretai nutinka ir taip, kad kitiems išdalintą masažo galios jėgą, vyrui tenka susigrąžinti ir pačiam. Tuomet į pagalbą atskuba jo kolegos.
„Kai kažkuris pradeda dejuoti, tai jau būna, kad sakau, ateik, pagydysiu. Kai man bus blogai, tu mane pagydysi. Tai taip vieni tarp kitų ir keičiamės masažais, nes be jų būtų neįmanoma. Ir nugara labai pavargsta, ir ant kojų visą dieną tenka stovėti. Tai nėra lengvas darbas, tai fizinis ir labai sunkus darbas.
Sunku būna ir tada, kai ateina į masažą, kaip aš sakau, energetiniai siurbliai. Tada būna taip, kad padarai vieną masažą, bet taip išsiurbia energiją, kad atrodo, jog dirbai visą dieną. Tai tokiais atvejais atsistatyti yra sunkiau, bet man padeda pasivaikščiojimas gryname ore. Pavaikštau ir atsistato jėgos“, – atvirauja klaipėdietis masažuotojas.
„Energetiniais siurbliais“ Kazys vadina tuos, kurie neretai ateina visuomet pikti, liūdni, besiskundžiantys viskuo, kas juos supa aplink: „Labai dažnai esu ne tik masažuotojas, bet ir psichologas“.
Energiją vyras atgauna ir laisvalaikiu, pavyzdžiui, ruošdamas maistą. Tik svarbu tai, kad gaminti maistą mėgsta ne sau, o kitiems.
„Jeigu reikia gaminti pačiam, tai man jau sunku, nepatinka. Tą pačia sardelę, kurią reikia išvisrti suvalgau žalią, nes tingiu padaryti kažką daugiau. O jeigu gaminti reikia kitiems, tai galiu sedėti kiauras valandas virtuvėje ir ruošti, ką nors ypatingo. Dėl to pasisekė mano draugams, nes visuomet, kai pasiilgstu virtuvės – sukviečiu draugus vakarienės ar pietų.
Taip pat mėgstu skaityti, gal tiksliau, klausyti knygas. Praėjusią vasarą atradau naują hobį – keliones. Labai patinka keliauti, žinoma, kol kas keliavau po Lietuvą, bet svajoju pakeliauti ir kur nors už jos. Tai šia keliavimo liga iki praėjusios vasaros dar nesirgau, pažįstami čia užkrėtė, todėl dabar labai laukiu vasaros. Jau noriu keliauti“, – šypsosi klaipėdietis masažuotojas Kazys Kuneika.
