Labai paliete, skaiciau ir verkiau

Manau, kad kiekvienas vienišas išeinantis žmogus galėtų rasti sau jį globojantį ir palydintį, tik dėja, nepasitiki ir dažniausiai lieka su savo skausmu vieni. Gaila, nors beveik kiekvienu atveju yra išeitis.

Labai patiko . Ačiū .

Labai gražus pasakojimas net susigraudinau... Tegul būna lengva jums širdelėje...
O jūsų darbas - tai misija šioje žemėje. Džiugu,kad atradote save sau ir kitiems.

Taip ,ten padeda numirti uz didelius pinigus jokios ten meiles nera tik vaistukai.cia bent klaipeda

Aš galiu tik nusilenkti Jums.Dievas davė ir didelę širdį,ir begalinį grožį.

Aciū rūpestingosioms hospiso darbuotojoms, tai nenusakomas emocinis darbas, kurį ne kiekvienas žmogus gali dirbti ir ištvęrti. Žinau, ką reiškia būti šalia savo artimo paskutinėmis gyvenimo dienomis, žinau ką reiškia laukti jo paskutinio atodūsio. Mačiau žmogaus skausmo agoniją, žmogaus begalinį norą dar gyventi, bet deja onkologinės ligos nepalieka jokios vilties, kad bus geriau... Po tokios patirties pats tampi psichologiškai ligotas ir atsigauti deja neįmanoma, kad ir kiek metų prabėgtų. Žmogus daug gali - padėti, slaugyti, būti šalia mirštančio ir ta patirtis bei atmintis tokia gili, kad ji lydi nuolatos. Stiprybės jums, dirbancioms šį nepaprastai sunkų darbą.

Ten pamatai g y v e n i m ą.

Apie tokius žmones reikia kalbėti ir rašit kaip apie didvyrius,

Ačiū. Prasmingas straipsnis -stiprus, paveikus, nes priartėjęs prie tiesos. Ir, deja, labai retas šiais laikais. Juk šiuo metu daugelis dalykų iškreipti ir nuvertinti. Kaip ir mirtis, beje, o dažnai ir gyvenimas...