Anna – vieniša penkių vaikų – Jaroslavos, kuriai vos 1,5 metukų, Stanislavo (10), Vladislavo (12), Anastasijos (18) ir Miroslavos (21) mama, tenorėjusi savo atžaloms sukurti gražų gyvenimą ir lydėti juos į šviesią ateitį, padėti po kojomis tvirtą pagrindą. Tačiau Rusijos agresija ir jos sukeltas karas viską apvertė aukštyn kojomis ir vietoj žaidimų kieme tenka slėptis nuo krentančių bombų.
Karas iš vaikų atėmė vaikystę
Karas už Annos ir jos šeimos namų durų prasidėjo dar 2014 metais. Krentančios bombos, aidintys šūviai buvo jų kasdienybė, tačiau šeima priėmė tvirtą sprendimą neišvykti. Kaip sako pati A. Gladkaja, prie karo veiksmų pripranti, tik ramybė į širdį nesugrįžta.
„Prieš aštuonerius metus karas prasidėjo mūsų mieste. Mažai kas tuo metu suprato, kaip tai yra baisu, o dabar karo apimta visa šalis. Kaip niekas kitas suprantu savo šalies žmones. Prie karo įvykių pripranti, tačiau nuo to nepasidaro mažiau skaudu“, – kalbėjo moteris.
Tuomet likti Krasnogorovkoje paskatino sunkiai sergantis Annos tėtis, kuris nenorėjo išvykti. Taip karo zonoje jie gyveno daugybę metų, tik dėl to teko paaukoti ne tik savo nervus, bet ir atžalų nerūpestingą vaikystę:
„Jaučiu, kad atėmiau vaikystę iš savo vyresnių vaikų. Mūsų miestas visiškai sunaikintas ir jie net nėra matę žaidimų aikštelių. Kai gimė mažylė, nutariau, kad negaliu atimti vaikystės ir iš jos, priėmėme sprendimą evakuotis, bet iki šiol neapleidžia tam tikras išdavystės jausmas, kad išvažiavau, palikau savo šalį.“
Annos vaikai, augę karo zonoje, tuomet, kai 2014-aisiais prasidėjo Rusijos kariniai veiksmai, buvo dar visai maži – sūnui Stanislavui buvo vos dveji, Vladislavui – ketveri, dukrai Nastiai 10 metų, o vyriausiajai dukrai Miroslavai 12, tik vaikiško džiaugsmo jie patirti taip ir nespėjo.
Šiandien Nastia ir Miroslava jau pilnametės, o pagrandukė Jaroslava dar tik švęs savo antrąjį gimtadienį – Anna norėjo leisti pasidžiaugti vaikyste bent jai, nes pasimėgauti vėjavaikiškomis dienomis kiti vaikai menkai galėjo – naktis leido rūsiuose, o kiekvieną dieną gyveno nežinioje.
„Mano vaikai, jie negali net svajoti, nes visą savo vaikystę jie praleido streso būsenoje, karo būsenoje. <...> Vaikai nematę vaikystės, jie nežino, kaip būti vaiku ir tiesiog ramiai svajoti. Mūsų mieste aštuonerius metus visą laiką triukšmas. <...> Šalyje išaugo vaikų karta, kuri, deja, nežino, kaip būti vaikais. Kurie, deja, nežino, ką reiškia turėti paprastą, taikią vaikystę“, – su ašaromis akyse pasakojo A. Gladkaja.
Kiek galėjo, tiek moteris stengėsi kurti bent nedidelius džiaugsmus savo vaikams, kad atitrauktų jų mintis nuo už langų krentančių bombų ir aidinčių sprogimų ir, kad ir kaip buvo sunku, Anna darė viską, kas buvo jos galioje.
Naktis teko leisti metro
Tik ramybė, rodos, niekad ir nesugrįžo į šeimos gyvenimą – tapę filmo herojais, jie visi kartu jau ruošėsi vykti į Lietuvą, kur turėjo dalyvauti filmo premjeroje, vieną sekmadienį, dar prieš prasidedant Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, išvyko į Kyjivą laukti planuotos kelionės. Anna sako su dukromis net nusipirkusi naujas sukneles susitikimui su filmo žiūrovais, tik apsivilkti jų taip ir nespėjo.
„Šiuo metu esame taikioje šalyje, mums tikrai daug kas padeda, bet daug kas yra likęs bėdoje. Šalyje labai daug aukų, žūsta daug vaikų, vaikai gimsta slėptuvėse ir siaubinga žinoti, kad yra šaudoma į automobilius, ant kurių priekinio stiklo užrašyta, kad tame automobilyje važiuoja vaikai. Žmonių gyvenimai šiuo metu, atrodo, yra nuvertinti. <...> Mūsų mieste, Krasnogorovkoje, kai ruošėmės į Kyjivą, jau buvo prasidėję apšaudymai. Ruošėmės išvykti iš savo miesto, kur jau nebebuvo šviesos, todėl ruošėmės prie žvakių, krovėmės daiktus su žibintuvėliais“, – prisimena ji.
Atvykus į Kyjivą, rodos, laukė bent kiek ramybės, tačiau ši truko neilgai – Ukrainą ėmė naikinti rusų kariai. Naktis teko leisti metro, nes kitur buvo per daug pavojinga, tačiau to, kas įvyko, Anna nesapnavo net baisiausiame košmare – kuriam laikui teko atsiskirti nuo vaikų.
„Dvi dienos po atvykimo į Kyjivą mes nakvojome metro, bute negalėjome pasilikti, ten nebuvo saugu, nebuvo kur slėptis. Ryte metro buvo užblokuotas, nes buvo laukiama didelių apšaudymų, likome be maisto, be vandens ir nutarėme, kad nueisiu pasiimti daiktų ir sugrįšiu pas vaikus, bet kol ėjau, metro buvo užblokuotas, likome atskirti per vieną metro stotelę. Laimei, po kurio laiko mums pavyko susitikti, bet tai buvo didelis stresas – likti atskirai ir žinoti, kad vaikai yra patys vieni, be vandens ir be maisto“, – ašarų nesulaiko A. Gladkaja.
Galiausiai patekus į traukinį, keliaujantį į Lvivą, laukė ilgas ir sunkus kelias – karo apsuptyje tai, kad esi motina su vaikais, nesuteikia jokios pirmenybės, visi, besievakuojantys iš miesto, yra moterys su vaikais, senoliai, žmonės su gyvūnais:
„Toks jausmas, kad visa stotis buvo paskendusi raudose, verkė visi. Kupė, kuriame buvo šešios vietos, važiavome 17 žmonių, panaši padėtis buvo visame traukinyje. Mes su mažyle bent jau galėjome prigulti ant gulto, kuris buvo aukščiau. Lvive mums padėjo draugai, Lenkijoje taip pat labai šiltai ir supratingai buvome sutikti, Lenkijoje supratome, kad visas pasaulis mus palaiko, yra su mumis.“
Išgyvena košmarą
Lietuvoje Anną su šeima pasitiko filmo prodiuserė Giedrė Žičkytė ir šeimą priglaudusi Agnė Grigaliūnienė. Tiesa, į Lietuvą šeima atvyko septyniese – kartu su Anna ir penkiais jos vaikais atkeliavo ir moters sesers, likusios Ukrainoje, sūnus Danilas. Pasakodama apie tai, ką tenka patirti Ukrainoje likusiems artimiesiems, A. Gladkaja nesulaiko ašarų – kalbėti apie tai ramiai neįmanoma.
„Kadangi mes gyvenome Donbase, Doneckas yra netoli mūsų ir vakar gavome žinią, kad mano vyriausioji sesuo, kuri liko gyventi Donecke, vos išsigelbėjo. Jos namas apšaudytas ir ji per stebuklą išgyveno. Dabar mes tokias žinias gauname iš kiekvieno mūsų šalies kampelio. Dar nėra nei vienos taikios ir ramios vietos, kur būtų saugu“, – apie žiaurią karo realybę kalbėjo moteris.
Kiekvienam tenka gyventi nežinioje, tačiau į klausimą, už ką ir kodėl Rusija ėmė naikinti visą Ukrainą, neranda nei vienas. Nuo kruvino lyderio pakalikų rankos žūsta nekalti, taikūs piliečiai, vaikai, senoliai, griūva mokyklos, ligoninės – ir visa tai tik dėl didelių Putino užmojų.
„Dabar kiekvienas gyventojas užduoda sau klausimą: už ką? Ir, deja, mes neturime atsakymo. Tiesiog vieną akimirką jie pradėjo bombarduoti Europos šalies sotinę, taikią sostinę. Mes ne teroristai, mes neturime branduolinių ginklų ir dar kažko. Mes taikūs piliečiai. <...>
Labai daug miestų, kurie reikalauja humanitarinio konvojaus, ten labai daug gyventojų, kurie dabar yra rūsiuose, kurie nesulaukia pagalbos, kurie meldžia pagalbos, dėl to, kad negali iš ten išvažiuoti. Ten yra labai daug sužeistųjų, nėra vandens, nėra maisto, jie gyvena šaltyje. Ten seneliai, vaikai, nėščiosios. Dabar vyksta labai baisūs įvykiai“, – su ašaromis akyse pasakojo Anna.
Moteris aiškiai sako, jog vienintelis jos noras – sulaukti, kol galės drąsiai ištarti, kad yra nepriklausomos ir laisvos Ukrainos pilietė, tačiau vis dar tenka gyventi nežinioje. Ir plano ji sako neturinti – vykstant karui, yra tik nežinia ir nerimas dėl Ukrainoje likusių artimųjų:
„Sunku tai išgyventi, todėl, kad mes esame skirtingose barikadų pusėse su savo giminaičiais, ten yra mano sesuo, mano sūnėnas, mano buvęs vyras, mano kiti giminaičiai, mano draugai. Ir nuo to yra tik dar sunkiau todėl, kad mes nekvietėme Rusijos, mes nevadinom rusų broliais, bet Doneckas yra mūsų gimtinė.
Ten gyvena Ukrainos piliečiai, su ukrainietiškais pasais, kurie laukia, kada įsivyraus taika. Kada jie galės atvirai kalbėti apie tai, kad yra Ukrainos piliečiai. Bet įvyko tai, ko niekas nesitikėjo – buvo pripažinta Donecko respublika ir buvo padėtas taškas plačios apimties karui. Dabar karas vyksta visoje Ukrainoje, dega visa šalis, nėra nei vienos vietos, kurioje būtų galima pasislėpti.“
Ukrainoje liko ir filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierė ukrainietė Irina Tsilyk. Visos lėšos, surinktos už bilietus į filmą, skiriamos Annos šeimai ir kitiems, Ukrainoje likusiems ir karo alinamiems žmonėms.
