Kupiškietis Gediminas Virbickas į Baltijos kelią leidžiasi jau trečią kartą. Tiesa, pirmasis tęsėsi tik iki Panevėžio, o pernai kartu su visa komanda įveikė daugiau kaip 200 kilometrų. „Dėl išsėtinės sklerozės man sunkiau įveikti didesnius atstumus, bet stengiuosi nenusileisti, – sako naujam iššūkiui ryžtingai nusiteikęs vyras. – Nuo 2007 metų judu neįgaliojo vežimėliu, įgudau važinėti ir su varytuvu. Neabejoju, kad ir šį kartą sėkmingai įveiksiu šią simbolinę vienybės distanciją.“
Molėtiškiai Gražina Turkina ir Ramūnas Pivoras prie entuziastingų žygeivių komandos prisijungė pirmą kartą. Nors abu rateliais juda jau 7 metus, tokiam rimtam išbandymui dar nebuvo ryžęsi. „Kažkada turi būti pirmas kartas, – šypsosi Ramūnas ir prasitaria, kad prieš žygį namuose gerokai su varytuvu pasitreniravo. – Be to, juk ne vienas važiuosiu, jeigu reikės, komandos nariai padės.“
Žygiui nesutrukdė jokios kliūtys
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Ginta Žemaitaitytė neslepia, kad į Baltijos kelią šiemet leidžiamasi stengiantis įveikti tam tikras kliūtis. „Pradėję ruoštis labiausiai nuogąstavome, ar nepakiš kojos koronavirusas, ar bus galima išvykti iš Lietuvos, kirsti Latvijos, Estijos sienas, ar norės su mumis bendrauti kolegos latviai, estai“, – sako tradiciniu tampančio žygio organizatorė Ginta. Pasak jos, ne mažiau nerimauta ir dėl to, ar grįžusiems žygio dalyviams nereikės izoliuotis. „Kai kurie net persigalvojo ir atsisakė važiuoti, – sako pašnekovė. – Nedirbantiems kolegoms tai ne taip svarbu, bet nemažai komandos narių grįžę kitą dieną turės eiti į darbą. Jeigu būtų paskelbta apie būtiną poros savaičių saviizoliaciją, turėtume rimtų problemų.“
Vis dėlto dauguma žygeivių tvirtino nesibaiminantys, net jeigu ir tektų izoliuotis. Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Aušrinė Packevičiūtė per pirmąją koronaviruso pandemijos bangą su studentais sėkmingai dirbo nuotoliniu būdu, tad jeigu prireiktų, galėtų ir vėl tą patį pakartoti. Be to, šiemet studijos prasidės tik rugsėjo viduryje, tad užtektų laiko ir saviizoliacijai. Pasak Aušrinės, negalią turintys žmonės pripratę laiką leisti namuose, tad jokie karantinai jų negąsdina.
Baltijos kelias šįkart sutapo su keliais kitais renginiais, kuriuose aktyvūs negalią turintys žmonės ketino dalyvauti. „Šeštadienį Jonavoje vyks dviračių plento čempionatas, į kurį pakviesti ir žmonės su negalia, sekmadienį Vilniuje rengiamas tradicinis velomaratonas, kuriame nuolat ir mes būname, mūsiškiai registravosi ir į baltarusius palaikantį Laisvės kelią – turėjome pasiskirstyti, kas kur dalyvausime“, – pasakoja kartu su entuziastingai nusiteikusiais žmonėmis į Baltijos kelią išvažiavusi G. Žemaitaitytė.
Tauragiškis Petras Kasanavičius taip pat pasirinko Baltijos kelią, o panevėžietis Jonas Dumša pabandė nušauti kelis zuikius: atvažiavo į Vilnių, Katedros aikštėje dalyvavo išlydėtuvėse ir kartu su žygeiviais pasiryžo įveikti Baltijos kelio atkarpą iki Panevėžio. Šeštadienį vyras dalyvaus dviračių plento čempionate, o sekmadienį stos prie velomaratono starto linijos, kartu su šio renginio dalyviais prisijungs ir prie Laisvės kelio.
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Žygiui pasirengta atsakingai
Į nuo Vilniaus iki Talino besidriekiantį Baltijos kelio žygį žmonės su negalia išvyko jau antrą kartą. Nors žygio maršrutas nesikeis, jo organizatoriai vis tiek jį pravažiavo, patikrino, kad būtų ramūs, jog netikėtos kliūtys (tarkime, kelio remontas) nepareikalaus papildomų keliautojų jėgų ar laiko. Pasak G. Žemaitaitytės, pravartu prieš žygį užsukti ir į viešbučius, nes nepaisant to, kad užsakydamas kambarius visose anketose pažymėjai, jog jie turi būti pritaikyti žmonėms su negalia, netgi atskiru laišku paprašei patvirtinti, kad viešbutis tikrai pritaikytas, ir tokį patvirtinimą gavai, atvažiavęs gali visai nerasti to, dėl ko tarsi ir buvo sutarta.
G. Žemaitaitytės teigimu, per metus kliūtys neišnyko, neatsirado nei daugiau nakvynės vietų, nei pritaikytų tualetų, bet kai iš anksto žinai, ko tikėtis, gali tam pasiruošti, sugalvoti, kaip šias kliūtis įveikti. „Lietuvoje ir Latvijoje nakvosime tose pačiose vietose kaip ir pernai, o Estijoje šįkart apsistosime Hapsalu mieste, – parengiamosios kelionės atradimais dalijasi Ginta. – Už 100 kilometrų nuo Talino nutolusiame mieste radome daug naujų įdomių dalykų. Labai norisi žmonėms parodyti, kad ir mažame mieste galima išspręsti prieinamumo problemas, kad tokį požiūrį, idėjų jie parsivežtų ir į savo miestus ir rajonus, o prireikus tuo pasidalytų su sprendimus priimančiais vietinės valdžios atstovais, drąsiai gintų žmonių su negalia interesus.“
Žygio organizatoriai pasirūpino ir visapusišką saugumą užtikrinančiomis priemonėms: šalmais, liemenėmis, dezinfekciniu skysčiu, visus dalyvius perspėjo turėti kaukes. Žygeivius lydinčiame automobilyje – vežimėlių atsarginės detalės, nedideliam remontui būtini įrankiai. Organizatoriai turi ir kontaktų sąrašą, kur kreiptis, jeigu kokių nors rimtų problemų kiltų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje ar Estijoje.
Į Baltijos kelią leisis ir kitais metais
Šiemet neįgaliųjų ir juos lydinčių pagalbininkų komanda į Baltijos kelią išvyko nusiteikusi ramiau nei praėjusiais metais, kai nebuvo tikra, ar visų su žygio organizavimu susijusių išlaidų nereikės padengti patiems. Žinia, kad valstybės paramos vis dėlto sulauks, juos pasiekė jau kelyje. „Šįkart išvykstame žinodami, kad renginys bendrai finansuojamas valstybės Sporto rėmimo fondo, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Švietimo mainų paramos fondas, lėšomis. Tiesa, jau dabar matome, kad turėsime pridėti ir savo lėšų, nes iš anksto sunku numatyti būsimus kainų pokyčius, tačiau dėl to nesijaudiname – susitvarkysime“, – tikina G. Žemaitaitytė ir priduria, kad šis projektas tęsis ketverius metus, tad neįgalūs žmonės į Baltijos kelią leisis ir kitais, ir dar kitais metais.
Kiekviena kelionė kažkuo išskirtinė ir ypatinga. Pernai visi pakiliai paminėjome Baltijos kelio 30-metį, šių metų žygis jo dalyvių atmintyje išliks kaip laisvės siekiančios baltarusių tautos palaikymo, solidarumo su ja aktas. Tokią bėgikų ir neįgaliųjų žygeivių misiją pabrėžė ir iš Katedros aikštės juos išlydėjęs kunigas Ričardas Doveika, sostinės meras Remigijus Šimašius, kiti iškilmingų palydėtuvių dalyviai.
Žmonių su negalia žygio organizatoriai pasirūpino ir šiam svarbiam momentui skirta atributika – prie automobilių tvirtinamomis baltos ir raudonos spalvų vėliavėlėmis. Neįgaliųjų vežimėlius papuoš ir Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentės Dovilės Juodkaitės įteiktos Lietuvos trispalvės vėliavėlės, o Taline vyksiančioje Baltijos kelio paminėjimo ceremonijoje, kurioje neabejotinai bus kalbama ir apie baltarusių tautos palaikymą, komandos vadovė galės pasipuošti LNF padovanotais marškinėliais su šios šalies atributika. „Žmonėms su negalia taip pat labai svarbu jaustis šių patriotinių ir pilietinių renginių dalimi, išreikšti palaikymą laisvės siekiančioms tautoms, – sako G. Žemaitaitytė. – Dalis mūsų prisimena tris Baltijos tautas suvienijusią gyvąją rankomis susikibusių žmonių grandinę, patys joje dalyvavo. Kai suvoki, kaip viskas pasikeitė, kiek visko per tuos 31 metus įvyko, apima pasididžiavimas, kad pasirinkome teisingą kelią, todėl nuoširdžiai palaikome ir juo eiti siekiančius kaimynus.“
Baltijos kelio žygiui besiruošianti žmonių su negalia komanda socialiniuose tinkluose buvo išplatinusi prašymą jiems padovanoti didelę Baltarusijos vėliavą. Pasak G. Žemaitaitytės, žygeiviai ir patys galėjo ją nusipirkti, bet į šią misiją norėjosi įtraukti ir daugiau žmonių, sutelkti juos bendrystei. Deja, į Katedros aikštę tokios dovanos niekas neatnešė – Laisvės kelio akcijai besirengiančioje Lietuvoje Baltarusijos vėliavos tapo dideliu deficitu. „Ji vis tiek plazdės mūsų širdyse“, – patikino į Baltijos kelią išlydėtos komanda vedlė G. Žemaitaitytė.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
