Sutikite: ramūs, tylūs, labai paklusnūs vaikai šiek tiek baugina. Iš karto norom nenorom susimąstai: kas gi ne taip? Tačiau ar normalu, jei vaikas 24 valandas per parą – tikras energijos kamuoliukas? Ir kur gi ta stebuklinga riba tarp normos ir to, kas jau per daug?
Aktyvus vaikas – puiku. Visų pirma, tai reiškia, kad mažylis sveikas (juk ligoniukas nesikarsto sofos atkalte!). Antra, tai parodo, kad jo tėvai elgiasi adekvačiai ir neperspaudžia su auklėjimu, etiketu ir visais kitais kartais vaikų psichiką žalojančiais reikalavimais. Vaikas bėgioja ir šokinėja, laužo ir klijuoja, išardo ir surenka, griauna ir stato, taip pat kartais mušasi, pasikandžioja, šoka, dainuoja, rėkauja – ir viskas bemaž vienu metu!
Ir vis dėlto kodėl neurologai vaikų hiperaktyvumą vadina patologija ir netgi taikosi skirti mažyliui raminamųjų preparatų? Pasirodo, hiperaktyvumas – tai visai ne tas pats, kas tiesiog judrumas.
Ar jūsų vaikas hiperaktyvus?
Atlikite šį mini testą ir sužinosite, ar jūsų judrus mažylis – sveikai aktyvus, ar, deja, hiperaktyvus. Testas panašus į žaidimą „surask 5 skirtumus“.
Aktyvus vaikas:
• Didesnę dienos dalį nesėdi vienoje vietoje, judriuosius žaidimus žaidžia su didesniu entuziazmu nei pasyviuosius (dėlionės, konstruktoriai), tačiau jei susidomi ramesne veikla – gali įsitraukti ilgam: ir knygelę vartys nuo pradžios iki galo, ir jo amžių atitinkančią dėlionę surinks.
• Daug ir greitai kalba, užduoda begalybę klausimų.
• Miego ir virškinimo sutrikimai jam – veikiau išimtis nei norma.
• Jis aktyvus ne visur. Pavyzdžiui, nenustygsta vietoje būdamas namuose, bet svečiuose ar prie nepažįstamų žmonių sėdi tylus ir ramus.
• Mažylis neagresyvus. Atsitiktinai, arba įsiplieskus konfliktui, gali susigrumti su bendraamžiais, tačiau pats retai kada provokuoja konfliktus.
Hiperaktyvus vaikas:
• Jis nuolat judesyje, tiesiog negali savęs kontroliuoti. Net pavargęs juda, o kai visiškai nebelieka jėgų – verkia ir kelia isterijas.
• Daug ir greitai kalba, nuryja žodžių galūnes, pertraukia, neišklauso iki galo. Užduoda begalybę klausimų, bet itin retai išklauso atsakymų į juos.
• Kiekvienas jo migdymas – tikra kova. O kai užmiega – miega neramiai, su pertrūkiais. Dažni žarnyno veiklos sutrikimai, gali būti alergiškas.
• Vaikas sunkiai suvaldomas, absoliučiai nereaguoja į draudimus ir apribojimus. Bet kokiomis aplinkybėmis (namai, parduotuvė, darželis, žaidimų aikštelė) elgiasi vienodai aktyviai.
• Dažnai provokuoja konfliktus. Nekontroliuoja savo agresijos – mušasi, kandžiojasi, stumdosi, kovodamas griebiasi ir kitų priemonių: ima pagalį, akmenį.
Kodėl jis toks?
Svarbiausia ypatybė, kuo skiriasi hiperaktyvus vaikas nuo šiaip aktyvaus ir temperamentingo – tai, kad jo aktyvumas ne charakterio bruožas, o nesklandaus gimdymo arba pirmųjų gyvenimo mėnesių vystymosi sutrikimų pasekmė. Į rizikos grupę patenka vaikai, gimę po cezario pjūvio operacijos, jei gimdymas buvo sunkus, su patologijom, dirbtinio apvaisinimo būdu pradėti kūdikiai, mažo svorio naujagimiai, neišnešiotukai. Manoma, kad ekologinė situacija ir greitas šiuolaikinio gyvenimo tempas taip pat susijęs su padažnėjusiais vaikų hiperaktyvumo atvejais.
Be abejo, ne visi į rizikos grupę patenkantys vaikai būtinai bus hiperaktyvūs. Kaip ir ne visi pavieniai simptomai, atitinkantys hiperaktyvaus vaiko elgesį – jau būtinai hiperaktyvumas.
Ramybės, tiktai ramybės!
Ką galite padaryti jūs, kad mažylis atsikratytų aktyvumo pertekliaus? Sukurti jam tinkamas gyvenimo sąlygas!
Visų pirma tai – rami atmosfera šeimoje, tikslus dienos režimas (su privalomais pasivaikščiojimais gryname ode, kur būtų galimybė į valias išsilakstyti).
Tėvams teks pasistengti. Jei jūs patys – labai emocionalūs ir neramūs, nuolat visur vėluojate, skubate – metas padirbėti su savimi: išmokti mažiau nervintis, neskubėti, nekaitalioti savo planų.
Jūs galite padėti:
• Mažylis nekaltas, kad jis toks „gyvas sidabras“, todėl beprasmiška jį barti, bausti. Taip jūs pasieksite tik vieno – vaikas ims nuvertinti save, jį persekios kaltės jausmas, kad jis – „neteisingas“, negali įtikti tėvams.
• Išmokyti vaiką valdytis – jūsų svarbiausia užduotis. Kontroliuoti emocijas padės „agresyvūs“ žaidimai. Negatyvių emocijų turi kiekvienas. Ir jas būtina išlieti. Pamokykite, kaip vaikas galėtų tai saugiai padaryti. Pavyzdžiui: „Nori mušti? Mušk! Tik ne tai, kas gyva – ne žmones, ne daiktus, ne gyvūnus“. Galima pagaliu daužyti žemę, mėtyti akmenis tuščioje laukymėje, spardyti kaštonus ir kt.
• Auklėjant svarbu vengti dviejų kraštutinumų: pernelyg didelio atlaidumo ir per aukštų reikalavimų. Vaikui neturi būti viskas leista – jam būtinos aiškiai nubrėžtos ribos ir taisyklės, kuriomis jis galėtų vadovautis įvairiose situacijose. Tačiau draudimų sąrašą turėtumėte sutrumpinti iki minimumo.
• Dažniau girkite vaiką vos jam pasiseka ką nors padaryti iki galo. Įprasti, kasdieniai darbeliai ir veikla padės jam išmokti teisingai paskirstyti savo jėgas.
• Saugokite, kad vaikas nepervargtų nuo per daug įspūdžių (televizorius, kompiuteris), venkite vietų, kur daug žmonių (parduotuvė, turgus ir kt.).
• Kai kuriais atvejais padidėjęs aktyvumas susijęs su pernelyg dideliais tėvų reikalavimais ir lūkesčiais vaiko atžvilgiu bei dažnu pervargimu. Tokiais atvejais tėvams teks nebebūti tokiems reikliems, sumažinti vaikui tenkantį krūvį.
• Judesys – tai gyvenimas. O fizinio aktyvumo stygius gali tapti padidinto dirglumo priežastimi. Nevalia apriboti natūralaus vaiko poreikio patriukšmauti, palakstyti, pašokinėti.
• Kartais elgesio sutrikimai – tai vaiko reakcija į psichinę traumą. Pavyzdžiui, kritinę situaciją šeimoje, tėvų skyrybas, netinkamą tėvų elgesį su juo, vaikui netinkančią atmosferą mokykloje, darželyje, konfliktą su mokytojais ar namiškiais.
• Apgalvokite vaiko racioną, teikite pirmenybę taisyklingai mitybai, kad jam netrūktų būtinų vitaminų ir mikroelementų. Hiperaktyviems vaikams labiau nei kitiems jų bendraamžiams būtinas nuosaikumas valgant: mažiau kepto, aštraus, sūraus, rūkyto maisto, daugiau virtų, troškintų patiekalų, šviežių daržovių ir vaisių. O jei mažylis neturi apetito – nevalia jo versti ištuštinti savo lėkštę.
• Paruoškite savo atžalai „manevrų lauką“: aktyvus sportas hiperaktyviems vaikams – tiesiog panacėja.
• Išmokykite vaiką žaisti pasyviuosius žaidimus. Skaitykite, pieškite, lipdykite. Net jei mažyliui sunku nusėdėti vienoje vietoje, jis dažnai blaškosi. Sekite jo dėmesį („Pamatei kažką įdomaus? Nagi, parodyk ir man...“), tačiau po neilgos pauzelės grįžkite prie ankstesnio užsiėmimo ir pasistenkite jį užbaigti.
• Pamokykite vaiką atsipalaiduoti. Su vienais vaikais galima sėkmingai praktikuoti jogą, kitiems teks paieškoti kitokių relaksacijos būdų, pavyzdžiui, pasakų, meno terapija.
• Ir nepamirškite vis priminti vaikui, kaip stipriai jį mylite.
Ar tai – jau viskas? Tikriausiai dabar norėtumėte paklausti, o kur gi dingo visi vystymosi sutrikimai, kuriais jus įbaugino neurologas? Taip, rizika yra. Tačiau vien raminamaisiais vaistais mažylio problemų neišspręsite. Juk kaip veikia šie vaistai? Jie sumažina vaiko aktyvumą, pristabdo jį, leidžia pailsėti. Tačiau hiperaktyvumo priežastis niekur nedingsta, ji lieka su jumis.
Hiperaktyvumas – tai ne liga, tai tik nedidelis nukrypimas nuo normos. Tiesa, toks, į kurį negalima numoti ranka. Nes, deja, jis gali ir nepraeiti. O tada ūgtelėjęs vaikas turės problemų mokykloje, jam bus sunku sutarti su bendraamžiais. Todėl kuo anksčiau imsitės priemonių – tuo geresnių rezultatų galite tikėtis.
