„Kai dabar išgirstu žodį „Japonija“, jis man asocijuojasi su harmonija - tarp žmonių, tarp seno ir naujo, tarp civilizacijos ir gamtos“, - sako praėjusį sekmadienį iš Tekančios Saulės šalies sugrįžusi alytiškė tautodailininkė Audronė Lampickienė. Gal kam ir pasirodys keista, kad moteris iš stichinių nelaimių neseniai sukrėstos šalies parsivežė ne tik begalinės harmonijos, bet ir stabilumo jausmą. Kodėl - galbūt suprasite iš Audronės patyrimų, kuriais vos sugrįžusi į Alytų mielai pasidalijo.
Sūnus pasirūpino didesniu mamos saugumu
Už įspūdingiausią savo gyvenimo kelionę A.Lampickienė labai dėkinga dvidešimt dvejų metų sūnui Viliui, ekonomikos studentui, pagal mainų programą Tarptautiniame krikščioniškame universitete Tokijuje studijavusiam japonų kalbą ir istoriją. Jo sumanumu, ilgu ir kruopščiu planavimu moteris per gana trumpą laiką - mėnesį - spėjo aplankyti nemažai įsimenančių Japonijos vietų, pažinti tos šalies gyvenimo ypatumų. Audronei ši kelionė buvo ypatinga ir tuo, kad visą mėnesį kiekvieną dieną ji praleisdavo su savo suaugusiu sūnumi. Užvakar į Lietuvą jau sugrįžo ir Vilius.
Kovo 11 dieną Japoniją sukrėtė vienas galingiausių per šimtmetį žemės drebėjimų (9 balai pagal Richterio skalę). Netrukus iš Ramiojo vandenyno atūžusi 10 metrų aukščio cunamio banga nušlavė nuo žemės paviršiaus apie 300 kilometrų į šiaurę nuo sostinės Tokijo nutolusius pakrantės miestus ir kaimus... Tokios buvo Audronės kelionės išvakarės. Kovo 12-ąją ji išvyko į Varšuvą, iš kur kitą dieną išskrido į Londoną, o iš ten - į Tokiją. Galima numanyti, su kokiu nerimu ją išlydėjo vyras Saulius, dukra Banga, tėvai, kiti artimieji. Tačiau kelionė buvo seniai suplanuota. Audronė tikina nejautusi jokios baimės. „Tikiu, kad gyvenimo kelius parenka ne pats žmogus, yra aukštesnė visa lemianti jėga. Juk žmonės pereina, kaip sakoma, ir ugnį, ir vandenį ir lieka sveiki gyvi. O kitam, žiūrėk, nukritimas paslydus būna lemtingas“, - sako moteris.
Išlipusios Tokijo oro uoste jos laukė dar vienas netikėtumas. Mamą sutikęs Vilius pasakė, kad netrukus jos laukia dar vienas skrydis - į Osaką. Dėl stichinių nelaimių sutrikus Fukušimos atominių elektrinių veiklai, baiminantis branduolinės katastrofos V.Lampickas mamos saugumui priėmė žaibišką sprendimą: su studentų bendrabučio kambario draugu sutarė, kad lietuviai kurį laiką apsistos pas jaunojo japono tėvus, gyvenančius netoli Osakos. Dėl neramumų Fukušimos elektrinėse į Osaką dalį funkcijų perkėlė ir Lietuvos ambasada Japonijoje.
Osaka - trečias pagal dydį Japonijos miestas, įsikūręs Honšiu saloje - yra apie 400 km į pietus nuo Tokijo, o sostinė - daugiau nei 200 km nuo Fukušimos.
Lietuvės viešnagė japonei buvo atgaiva
V. ir A.Lampickai japonų šeimoje apsistojo mažajame Kojoen miestelyje, kuris nuo Osakos yra 20 minučių kelio traukiniu. Audronė buvo girdėjusi, kad japonai ne visuomet noriai svetimšalius įsileidžia į šeimą, bet alytiškiai japonų namuose buvo priimti itin šiltai, draugiškai. Atvykusių svečių akivaizdoje šeimininkai išpakavo nupirktas dėžes su naujutėlaičiais patalynės komplektais - pagalvėmis, antklodėmis, užvalkalais.
Namų šeimininkei alytiškės viešnagė buvo tam tikra atgaiva. Nedirbanti moteris džiaugėsi galimybe pabendrauti su viešnia iš tolimos šalies, juolab japonė daug metų gyvena su vyriška draugija - vyru ir dviem sūnumis. Abu sūnūs - jau studentai, net per atostogas namie būnantys labai retai: vaikinai turi galybę pomėgių, draugų, nuolat lekia į susitikimus su bičiuliais, renginius. Šeimos galva profesinę karjerą pradėjo kaip kompiuterių inžinierius, dabar turi savo firmą, tačiau žada greit išeiti į pensiją. Galbūt jo verslą perims sūnūs.
Alytiškę labai maloniai nuteikė japonų sutuoktinių tarpusavio bendravimo šiluma. Stebėta kasdienė tos šeimos rutina paneigė keliautojams susidarantį įspūdį, kad japonų namuose tik žmona stengiasi dėl vyro komforto. Vėlokai vakare iš darbo grįžtantį vyrą žmona pasitinka paruošta vakariene. Tačiau po vakarienės moteris sėsdavo prie kompiuterio, o vyras nudengdavo stalą, suplaudavo indus (kurių dėl japoniškųjų serviravimo ypatumų būdavo daug).
Buitis patogi, bet kukli
Pasak Audronės, tipiniuose japonų namuose apskritai nėra prabangos, dirbtinio komforto. Jų buitis patogi, bet kukli. Japonai nelinkę keisti baldų, namų apyvokos daiktų vien dėl to, kad madingos kitos spalvos, kitas dizainas. Jeigu gana seniai pirktas daiktas patogus, ištikimai tarnauja toliau, kam jį keisti? Nors tam tikrą atsinaujinimą šeima sau galėtų leisti, nes finansiškai, regis, yra gerai apsirūpinę: moteris nedirba, sūnūs disponuoja įvairia moderniausia brangia vaizdo, garso aparatūra, naujausių modelių išmaniaisiais telefonais. Vienas iš vaikinų, kaip minėta, studijuoja Tarptautiniame krikščioniškame universitete, kuris yra prestižinis, ir mokslas jame brangus: už mėnesį studijų tenka pakloti apie 3000 litų. Kukli buitis, nedidukės namų erdvės, matyt, atspindi japonų poreikius: jie pasitenkinta tuo, kas būtiniausia, gerovės, laimingumo jausmą juk suteikia ne daiktai.
Svetingai namų šeimininkei Audronė prisiminimui padovanojo dvi poras riešinių, numegztų jau Japonijoje.
Diena atrakcionų parke
Japonų šeimoje Audronė su sūnumi viešėjo dvi savaites, bet ten nakvojo ne visada - buvo išvykę ir kelioms paroms. Ilgesnės išvykos metu apsistojo Kioto nakvynės namuose, kur viena iš turistams siūlomų pramogų - apsivilkti tradicinį kimono. Audronė pramoga susigundė, kimono ją aprengė ir paskui drabužį nurengė patarnaujantis vaikinas, nes neįgudusiems tradicinio japonų drabužio rengimosi procesas yra sudėtingas.
Kažkam iš pažįstamų pasakiusi visą dieną praleidusi atrakcionų parke (atrakcionus, net pačius ekstremaliausius, ji labai mėgsta nuo vaikystės), Audronė susidūrė su negatyviu kai kurių lietuvių požiūriu: japonai patyrė tokią nelaimę, o tu visą dieną linksminiesi...
„Manau, kiekvienas mąstantis žmogus turi suprasti: tuo greičiau viskas sustos į įprastas vietas, tuo bus geriau“, - sako A.Lampickienė. Katastrofos paralyžiavo Japonijos turizmo industriją, daugybė keliautojų skubiai paliko šalį. Alytiškė nejaučia sąžinės graužaties dėl pramogų, nes atrakcionų parke atidavė tam tikrą indėlį pramogų sektoriui.
Saugumo teikia ir teisingas realybės suvokimas
Japonijoje A.Lampickienė įdėmiai sekė žiniasklaidos pranešimus apie stichinių nelaimių ir branduolinės krizės padarinius, kalbėjo apie tai su svetingaisiais japonais, stebėjo toliau įprasta vaga tekantį šalies gyvenimą. Jis gana greitai normalizavosi, pasak alytiškės, ir dėl labai aukšto japonų sąmoningumo. „Saugumo pagrindas - ne būstas, ne turimas darbas, už jį gaunamas atlyginimas, netgi ne šeima. Saugumo jausmą iš esmės teikia teisingas realybės suvokimas ir vidinė harmonija. Japonai žino, kokioje šalyje gyvena - periodiškai purtomoje žemės drebėjimų. Ir jie moka tai priimti, kad ir kokios skaudžios būtų netektys, kad ir kokios pavojingos grėsmės. Jie sugeba blaiviai mąstyti, susitelkti, išlikti ramiems pavojaus akivaizdoje. Jokios panikos nė karto nemačiau“, - teigia moteris.
Tiesa, sutikti japonai lietuvės su nuostaba klausė, kaip ji ryžosi atskristi į jų šalį tokiu metu, kai kiti skuba kuo greičiau palikti Japoniją. „Net pajutau jų palankumą, kad atvažiavau labai sudėtingu, rizikingu metu. Japonai tai iš dalies vertino kaip tam tikrą solidarumą su jais, patyrusiais skaudžias nelaimes", - sako Audronė.
Įspūdingame atrakcionų parke alytiškė turėjo progos ne tik pamatyti, bet ir išbandyti du atrakcionus - pasaulio rekordininkus. Vienas jų yra aukščio rekordininkas: traukinukas su keleiviais žemyn krinta iš 79 metrų aukščio. Antrame atrakcione-rekordininke žmogus per trumpą laiką daugybę kartų pakeičia kūno padėtį.
Per studentų atostogas - pigios kelionės
Po dviejų savaičių Vilius su mama ryžosi grįžti į Tokiją. Taip nutarė ir šeimininkų sūnus, V.Lampicko draugas, nors studentų atostogų dar buvo likę pustrečios savaitės, ir galėjai ramiai gyventi Osakos regione. Jaunasis japonas Tokiją greituoju traukiniu pasiekė per tris valandas. Lampickai, keliavę taupiai, kelionėje užtruko pusė paros, traukiniais jie važiavo su devyniais persėdimais, tačiau mokėjo keturis kartus pigiau nei kainuotų kelionė greituoju traukiniu. Audronei kelias neprailgo: ji gėrėjosi Japonijos kraštovaizdžiais, pravažiavo ir pro įspūdingąją Fudzijamą.
Studentų atostogų metu visi esantys Japonijoje - ir vietiniai gyventojai, ir turistai, nuo mažų vaikų iki senolių - gali keliauti gana pigiai. Tokių akcijų tikslas - kad japonai ir svetimšaliai galėtų geriau pažinti šalį.
Į Tokijų Audronė su sūnumi vyko dėl pagrindinio kelionės tikslo: pagal susitarimą su Krikščioniškojo universiteto Religijų centru supažindinti japonus ir kitų tautybių žmones su margučių marginimo vašku menu (Centro muziejuje jau veikė ir tebeveikia alytiškės margučių paroda). A.Lampickienė svarstė, ar japonams po didžiulių sukrėtimų, tebeišgyvenantiems radiacijos pavojų dar rūpės išmokti kiaušinius marginti lietuviškais raštais, bet tokios abejonės greitai buvo išsklaidytos.
Kitataučiams margučiai - it stebuklas
Mitaka (šis pavadinimas lietuviškai reiškia „trys sakalai“) yra miestas mieste - Tokijuje. Mitakoje įsikūręs Tarptautinio krikščioniškojo universiteto miestelis, be alma mater turintis savo vaikų darželį, savo mokyklą, bažnyčią ir kt. Nakčiai universiteto miestelio vartai uždaromi.
Universiteto studentas Vilius Lampickas kartą nuėjo į jo Religijų centrą, prisistatė, iš kur yra, papasakojo apie mamą tautodailininkę, jos kuriamus nuostabius margučius ir parodė šiuos trapius kūrinius - kelis jų buvo nusivežęs. Religijų centro vadovė iškart labai susidomėjo margučiais, taip pat ir galimybe surengti kiaušinių marginimo mokymus. A.Lampickienė atsiuntė ir siuntinį su savo margučiais, tad universiteto muziejuje dar gerokai prieš jai atvykstant pradėjo veikti mažųjų lietuviškų liaudies meno dirbinių paroda.
Universiteto bendruomenei buvo numatyta organizuoti du A.Lampickienės mokymus, dar vienus Vilius su Japonijoje gyvenančiu pažįstamu lietuviu planavo kitoje vietovėje. Deja, šalį užgriuvusios nelaimės planus sujaukė, tačiau vieni mokymai įvyko. Ir kokie puikūs: Audronė sako gyvenime tokių malonių mokymų neturėjusi!
Alytiškė per savaitę paruošė 86 kiaušinių lukštus, kiaušinių turinį išpūtusi švirkštu. Kur jį panaudoti, sumanyta kur kas geriau, nei studentų bendrabučio gyventojus savaitę maitinti kiaušiniene. Religijų centro vadovė surado moterį, kuri kiaušinių masę panaudojo sausainiams kepti. Sausainiai parduoti, o gauti pinigai paaukoti. Beje, dėl ypatingos padėties Japonijoje ribojami kai kurių produktų, taip pat ir kiaušinių, pardavimo kiekiai. Vienas žmogus gali įsigyti tik vieną pakuotę (10 ar 6 vienetų) kiaušinių. Dalį jų pirko Audronė ir Vilius, dalį parūpino Religijų centro vadovė. Paskutinę dieną prieš mokymus Vilius iš parduotuvės netikėtai parsinešė 24 kiaušinius: sužinojęs, kad jie skirti nepaprastiems užsiėmimams, parduotuvės savininkas pardavė nepaisydamas normų.
Margučių marginimo mokymai vyko vaikų darželio virtuvėlėje. Per dieną juose apsilankė apie 80 žmonių: vieni išeidavo, kiti ateidavo. Kas iš lankytojų atsinešdavo naminių pyragų, kas ruošė arbatą, kas prieidavo prie meistrės Audronės ir dėkingai nusilenkę tiesdavo dovanėles... Lampickai suskaičiavo, kad vienu metu prie vaško šildyklių ir kiaušinių buvo palinkę šešių šalių žmonės - iš Kinijos, Korėjos, Filipinų, Kanados, JAV ir, žinoma, Japonijos. Kiaušinių marginimo vašku praktika jiems buvo ne tik nematyta, bet ir nepatirta. Įvairių tautybių žmonės stebėjosi, kaip iš tokių paprastų, kasdienių dalykų kaip kiaušinio kevalas, vaškas, gali rastis nuostabių kūrinių. Audronę apstulbino, kokie japonai yra puikūs kopijuotojai: jos kūrybos margučių raštus jie nukopijuodavo kone idealiai. Jau laikydami rankose savo miniatiūrinį kūrinį mokymų dalyviai žodžiais ir gestais liejo džiaugsmingas emocijas.
Į mokymus Vilius su Audrone buvo atnešę margučių parduoti. Jų nupirkta apie du trečdalius. Uždarbis buvo skirtas Japonijos aukoms. Pinigus ir likusius margučius Vilius, mamai išvykus, atidavė Religijų centrui.
Stengiamasi kiekvieno labui
Kiek per mėnesį spėjo pažinti japonų gyvenimą, Audronė susidarė nuomonę, kad paslaugų sritis (ir tikriausiai visos kitos) toje šalyje funkcionuoja idealiai. Viskas padaryta ar dar tobulinama kiekvieno visuomenės nario - nuo kūdikio iki senelio, neįgaliojo - gerovei, patogumui.
„Pagal tai, kaip buvome mokomi mokykloje (A.Lampickienė vidurinę mokyklą baigė sovietmečiu - A.Ž.), mes, lietuviai, dabar gyvename supuvusiam kapitalizme. Kaip gyvenama Japonijoje, galima įsivaizduoti komunizmą. Ten, mano manymu, įgyvendintas principas: iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“, - teigia alytiškė.
Traukiniai važiuoja sekundžių tikslumu, bilietus be vargo gali nusipirkti, pasižymėti automatuose (automatai kelionės pabaigoje bilietėlius „praryja“, kad nekiltų pagunda kur nors numesti). Kiekvieno traukinio vagone yra durys, kurių paskirtis pažymėta specialiais ženklais - seneliams, sužeistiesiems, tėvams su mažais vaikais, besilaukiančioms moterims. Žinai, kad traukiniui atvažiavus durys atsidurs ties specialia žyme grindinyje, tad tikrai nereikės klaidžioti. Neįgaliesiems vežimėliuose iš traukinių išriedėti padeda geležinkelio darbuotojai, paklodami specialius kilimėlius.
Japonijoje aklieji gatvėje jaučiasi pakankamai užtikrintai. Tam tikri grindinio iškilumai, gruoblėtumai, jaučiami žmogaus padais, nurodo, kur sankryža, kur laipteliai ir pan. Užėjusiam į viešąjį tualetą neregiui tereikia ranka paliesti iškilųjį planą, ir jis sužino, kur praustuvai, o kur kabinos.
Visuotinė gerovė, matyt, grindžiama kiekvieno bendruomenės nario sąmoningumu. Japonai labai šeimininkiški, taupantys išteklius. A.Lampickienė, viešėdama Tokijuje, gyveno universiteto svečių namuose. Jos kambarys buvo 6-ame aukšte, ir moteris buvo paprašyta, jeigu gali, nesinaudoti liftu. Žinoma, jeigu tik nori, gali naudotis visomis civilizacijos išmonėmis - tau dėl to niekas nepriekaištaus, tačiau labai daug kur kabo lentelės su padėkomis už taupumą, supratingumą.
Po penkių nakvynės parų alytiškei pasiūlyta pasikeisti patalynę. Audronė tikino, kad jai to nereikia - nebeilgai viešės. Nors administratorė labai nuoširdžiai siūlė švarią patalynę, viešniai jos atsisakius, taip pat nuoširdžiai padėkojo už supratingumą.
„Japonų tauta pagal tvarką - tarsi skruzdėlynas: kiekvienas žino savo darbą ir jį stropiausiai atlieka. Niekas nekelia sau klausimo: kodėl man blogiau, o štai kitam geriau... Kiekvienas stengiasi ne tik sau, bet ir visų labui“, - sako A.Lampickienė.
Muziejuose - „Prašome liesti!“
Senatvė Japonijoje tikriausiai taip pat pakankamai giedra. Įvairiausių pramogų centruose (taip pat ir atrakcionų parkuose) vyresniems nei 65 metų žmonėms taikomos didžiulės nuolaidos. Senjorai Tekančios Saulės šalyje, kaip pastebėjo Audronė, nepaprastai gyvybingi, energingi, jaunatviški. Dažnai nustembi sužinojęs, kiek iš tiesų metų labai žvaliam vyresnio amžiaus ponui ar pagyvenusiai damai. Jie labai noriai keliauja, laisvalaikį leisdami įdomiuose objektuose, patraukliose vietose, fiksuodami regimus vaizdus puikia fototechnika. Audronės atmintyje įsirėžė mielas epizodas: aplink tvenkinį sustatyti stovai su įspūdingais fotoaparatais, o pavėsinėje susispietę garbaus amžiaus vyriškiai, matyt, laukdami ypatingo pavakarės apšvietimo, apie kažką gyvai diskutuoja. Arba senučiukė parke, regis, vos pajudanti su dviem lazdomis, staiga stabteli, padeda ant žemės lazdas, ima fotoaparatą ir nusitaiko į gražų reginį.
A.Lampickienė ne tik gėrėjosi architektūros paminklais, šventyklomis, nepaprasto grožio gamtos vaizdais, bet ir aplankė keletą objektų, teikiančių daug pažintinio peno. Tokijo gamtos ir mokslo muziejuje pribloškė daugybė dalykų, tarp jų - ir filmas apie gamtą, rodytas, kaip Audronė pavadintų, 6D formatu. Įspūdis buvo toks, tarsi rodomame vaizde leki kaip realybėje, būdamas skaidrioje kapsulėje: tai tave iškelia į orą virš Japonijos salų, tai panardina į jūrų gelmes, kur greta plaukioja egzotiškiausios žuvys...
„Tame muziejuje galėtum praleisti mėnesį ir vis matytum, kas dar neregėta", - alytiškė bando apibūdinti eksponatų, įvairios filmuotos medžiagos gausą. Dar vienas nustebinęs dalykas - muziejuose visur iškabintos lentelės, keliomis kalbomis kviečiančios: „Prašome liesti!“ Daiktai, kurių lankytojams negalima lytėti, jiems ir neprieinami. Tačiau, pavyzdžiui, vietoj unikalių dinozauro skeleto fragmentų lankytojai nekliudomi liečia, varto, tyrinėja tobulai pagamintas, nuo originalo nesiskiriančias kopijas.
Osakos jūrų muziejuje lankytojai gali glostyti įvairiausias žuvis, taip pat - ir rajas. Lankytojams skirti plakatai nurodo, kokiose vietose gali lytėti žuvis, kad jos nesusierzintų. Ar galite įsivaizduoti vaiko džiaugsmą ir nustebimą, kai prie stebėjimo stiklo, prie kurio priglunda mažylio veidas, iš kitos pusės prisiploja simpatiškas dresuoto ruonio snukelis?!
Gamtos ir žmogaus darna - tarsi iš idealistiškų paveikslėlių
Mažos, labai kompaktiškos erdvės yra ne tik tipiniuose japonų namuose, užkandinėse, kavinėse. Miestuose gyvenamieji daugiabučiai vos ne sienomis liečiasi. Ir prie jų žalumos beveik nėra, stiebiasi tik vienas kitas su ankštuma susitaikęs medelis. Užtat japonai atgaivą, raminamą gamtos prieglobstį randa didžiuliuose išpuoselėtuose parkuose, krantinėse. Augalai ir miesto terpėje nėra svetimkūnis, trukdantis inkliuzas. Jeigu medis auga viduryje šaligatvio, jo niekas nesikėsina nukirsti: aptvertas, gerbiamas, puoselėjamas jis skaičiuoja savo dienas. Šimtmečius mačiusios sakuros lūžti besiruošianti milžiniška šaka taip pat ne nurėžiama, o paremiama. Paremtoji vieta dar ir minkšta medžiaga aptraukiama, kad medžiui būtų švelnu. Pasak Audronės, kiek ji keliavusi, jokioje kitoje šalyje nebuvo mačiusi tokios nuostabios gamtos ir civilizacijos dermės, harmonijos, tokios pagarbos viskam, kas išlikę iš ankstesnių amžių. Šį nepaprastą jausmą alytiškė patyrė ir 1200 metų senumo kapinėse, kur stūkso galbūt tokio pat amžiaus medžiai, kuriems apglėbti reikėtų nežinia kiek žmonių.
Puoselėjama gamta, ryškiai žydinčios milžiniškos kamelijos, lyg siena stūksantys bambukynai, klestinčios palmės, nematyti augalai, čiulbantys paukščiai, kiekviena akimirka gebantys džiaugtis žmonės - visa tai Audronei priminė vaikystės knygelėse matytus darnos ir palaimos vaizdus.
Viena iš didžiausių švenčių Japonijoje - sakurų žydėjimo metas. Jo belaukiant išleidžiami sakurų žydėjimo žemėlapiai, bylojantys, kokiu laiku kuriame regione galima mėgautis žydėjimo piku. Pasamdyti žmonės parkuose po sakuromis iš anksto užima vietas būsimiems šventės dalyviams. Vėliau su paklotais ateina šeimos, draugų kompanijos. Į sakurų žydėjimo fiestą susirenka tūkstančiai žmonių, paklotas tiesiamas prie pakloto, viena kompanija įsitaiso šalia kitos... Dar vienas Audronę labai maloniai nuteikęs japonų būdo ypatumas - kad būdamas ir daugiatūkstantinėje minioje gali jaustis vienas. Japonai labai saugo savo ir kito žmogaus privatumą. Kalbėdamas mobiliuoju telefonu viešoje vietoje japonas prisidengia burną delnu taip, kad pokalbį girdėtų tik pašnekovas, o aplinkinių tai netrikdytų...
Mėgaudamiesi sakurų žydėjimu japonai ilsisi, švenčia, atsipalaiduoja gurkšnodami sakę ar stipresnių gėrimų, tačiau nematyti nė vieno apgirtusio, šėliojančio. Ir nė vieno policijos pareigūno - jų nereikia.
Audronei atskridus į Tekančios Saulės šalį sakurų pumpurai buvo išbrinkę, pasiruošę skleistis, bet tolesnę jų raidą pristabdė gerokai atšalę orai. Alytiškei išvykstant jau siautė žiedlapių pūga, žemę nuklodama bevaisių vyšnių netirpstančiu sniegu...
Aušra Žvinakevičiūtė
