Kaip prieš priimant naują šeimos draugą į namus išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis jis augintas, papasakojo Lietuvos kinologų draugijos (LKD) prezidentė Ramunė Kazlauskaitė bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Kauno departamento Jonavos skyriaus vedėja, veterinarijos inspektorė Diana Šutovienė.
Didžiausias veisyklos ir daugyklos skirtumas – požiūris į gyvūną
Anot LKD prezidentės, didžiausia skirtis tarp veisyklų ir daugyklų – požiūris į gyvūnus. „Abiejų tikslas iš pirmo žvilgsnio panašus – šuniukams rasti naujus namus. Tačiau esminis skirtumas yra požiūryje bei to išprovokuotuose veiksmuose: veisėjas gyvena dėl šunų, daugintojas – iš šunų. Pirmasis skirs daug dėmesio šuniukų auginimui ir socializavimui, o antrasis „pamirš“ pasirūpinti net privalomais skiepais“, – pabrėžia R. Kazlauskaitė.
Vienas iš ryškių legalių veisėjų požymių – noriai teikiama įvairi informacija. Kuo daugiau viešos informacijos, tuo labiau tikėtina, kad gyvūnas yra tinkamose rankose. VMVT Jonavos skyriaus vedėja pabrėžia, kad pirmuosius signalus apie veisėją galite pajusti jau per pirmąjį susitikimą. „Vykdantieji veiklą legaliai nebijo įsileisti į gyvūnų laikymo patalpas, parodyti augintinių tėvus, drąsiai bendrauja su norinčiaisiais įsigyti augintinius. Atsiradus naujai šuniukų ar kačiukų vadai, legalus veisėjas dažniausiai leis jums išsirinkti dar mažą augintinį, o, kol jis sulauks tinkamo amžiaus, suteiks galimybę stebėti gyvūno augimą net nuotoliniu būdu“, – sako D. Šutovienė.
Pašnekovė akcentuoja, kad pavojaus signalus dėl veisėjo išduoda ir netvarkinga aplinka, kelioniniuose narvuose ar kitose ankštose uždarose erdvėse laikomi keturkojai: „Dažnai plika akimi galima pastebėti, kad augintiniui trūksta ploto, nes legaliam laikymui numatyti griežti grindų ploto reikalavimai. Žinoma, gyvūnai turi būti prižiūrėti ir išoriškai: augintinis, kuriuo rūpinamasi, yra pakankamai įmitęs, žvalus, jo kailis žvilga. Žmonėms, kurie galbūt nelabai nusimano, šie požymiai yra geras ženklas, kad gyvūnas sveikas“.
Beje, keturkojo pirmiausiai žvalgantis internetu, verta žinoti, kad šiuo metu lietuviški portalai įpareigoti blokuoti apie gyvūno pardavimą informuojančius skelbimus, kuriuose nėra unikalaus veisėjo veterinarinio patvirtinimo ir įregistravimo numerio. Būtent jis parodo, kad veisėjas yra legalus. Kilus įtarimams, su šiuo numeriu Valstybinės maisto ir veterinarijos tinklapyje www.vmvt.lt galima lengvai patikrinti informaciją apie veisėją.
Žema kaina – gyvūno sveikatos sąskaita
Veislinio gyvūno kaina nuo tos, kurią siūlo daugyklos, gali būti ir kelis kartus didesnė, nei siūlančiųjų gyvūną be dokumentų. Specialistų teigimu, tai lemia ne tik didesnės veislynų išlaidos keturkojų priežiūrai, bet ir jų kergimo principai. „Daugintojai nesilaiko kalių sukergimo laiko, nedaro to planingai – taip neužtikrina poilsio tarp vadų, nespėjama atstatyti gyvūno sveikatos būklės. Tai pat daugintojai ne visada užtikrina, kad gyvūnai nebūtų kergiami su savo giminaičiais. Dėl to šuniukai ir kačiukai gali gimti nepakankamai išsivystę, su tam tikrais apsigimimais. Be to, daugintojai nebūtinai tikrina, ar kergiami gyvūnai sveiki, nes apie tam tikrus apsigimimus sužinoti galima tik atlikus tyrimus, o veterinarinė pagalba kainuoja. Šie dauginimo principai nelegalių veisėjų darbą ir atpigina“, – pastebi D. Šutovienė.
Gyvūnas atpinga, nes daugintojas nesuteikia dokumentų. Jei juos parodyti žadama po pirkimo, būtina dar prieš sumokant pinigus pardavėjo pasiteirauti, ar bus pateiktas augintinio kilmės dokumentas, gyvūno pasas ir ar jame yra pažymos apie gyvūno ženklinimą bei vakcinavimą. Kylant neaiškumams dėl šių dokumentų legalumo ar būtinybės įsigyjant veislinį šunį, patariama kreiptis į Lietuvos kinologų draugiją, kuri ir suteikia kilmės dokumentus. „Prieš pirkdami šuniuką pasiskambinkite mums ir paklauskite, ar tokių šunų vada užregistruota, ar ji tikrai egzistuoja, kokiam klubui priklauso veisėjas. LKD išduoti šunų kilmės dokumentai turi vandens ženklus, plaušelius, lipdukus, antspaudus, atsakingų asmenų parašus. Taip pat labai svarbu, kad kiekvienas šuniukas paženklintas „mikročipu“, kurio numeris privalo būti kilmės dokumentuose“, – pabrėžia LKD prezidentė.
VMVT veterinarijos inspektorė taip pat akcentuoja, jog tvarkingi dokumentai užkerta kelią nemaloniems siurprizams dėl gyvūno sveikatos. „Nelegaliai galima įsigyti ne visai sveiką gyvūną, kurio apsigimimas, kitos sveikatos problemos gali būti pastebėtos vėliau. Ypatingai psichikos sutrikimai pasireiškia ne iš karto“, – sako D. Šutovienė.
Norite išgelbėti gyvūną? Metas į prieglaudą
Lietuvos kinologų draugijos vadovė R. Kazlauskaitė pastebi, kad daliai žmonių, net supratusių, kad susidūrė su daugykla, tiesiog gaila ten nualintų augintinių. Tokiu atveju reikėtų informuoti tarnybas, o ne įsigyti keturkojį. „Kiekvienas nupirktas šuniukas yra įrodymas neatsakingam daugintojui, kad nėra reikalo stengtis dėl geresnių sąlygų gyvūnams – juk atsiras pirkėjas, kuris su ašaromis akyse sumokės vien dėl to, kad gaila palikti liūdną šuniuką. O jis dažnai atrodo liūdnas, nes jau serga dėl nehigieniškų sąlygų, netinkamo šėrimo ir nepriežiūros. Be to, pirkėjas, pasirinkęs augintinį iš rizikingos vietos, vėliau negali tikėtis jokios pagalbos, empatijos ir supratingumo iš pardavėjo, laikančio šunis tik dėl pelno“, – pabrėžia R. Kazlauskaitė.
Jei iš tiesų norisi išgelbėti gyvūną, o jo veislė nėra svarbi – metas kreiptis į prieglaudą. Čia neretai atsiduria mišrūnai, dažniausiai išgelbėti iš netinkamų gyvenimo sąlygų ar tiesiog gatvės. Besibaiminantiems, kad prieglaudose atsidūrę gyvūnai bus netinkamo elgesio, VMVT Jonavos skyriaus vedėja pataria neskubėti augintinio parsivežti į namus. „Kiekviena prieglauda įsileidžia žmones, kurie nori paimti gyvūną. Patarčiau nepatingėti – ateiti ne vieną kartą, išsirinkti patinkantį gyvūną, pabandyti su juo susidraugauti. Dažniausiai prieglaudos leidžia gyvūną pavedžioti, jei tikrai norima pasiimti sau tinkamą draugą, reikėtų kiek galima geriau su juo susipažinti kaip su būsimu draugu. Tuomet daryti išvadas, ar jis jums tinka pagal jūsų gyvenimo būdą, esamus šeimos narius bei turimas gyvenimo sąlygas. Juk kiekvienas gyvūnas taip pat turi savo charakterį“, – pataria D. Šutovienė.
