Nikolajaus vaikystės prisiminimuose įsirėžę didžiuliai, beveik nepakeliami skausmai – juos reikėjo iškęsti, kai mama mankštindavo jo dėl cerebrinio paralyžiaus nelanksčias galūnes. Pasak Nikolajaus, skausmas buvo toks, lyg kas laužtų koją ar ranką. Dabar vyriškis mamai dėkingas – jis įsitikinęs, kad tik jos dėka pradėjo vaikščioti ir kalbėti. Nors gydytojai pasakė, kad neturėtų vilčių (juk vaikas net rankos nepakeldavo), moteris nepaklausė jų ir rankų nenuleido. Ji ėmė ieškoti informacijos, kaip padėti sunkios formos cerebriniu paralyžiumi sergančiam sūnui, ir suprato, kad būtina jį mankštinti. 4 metų būdamas Nikolajus pradėjo vaikščioti, pamažu ėmė kalbėti. Jį pamatęs gydytojas negalėjo tuo patikėti.
Vėliau, paauglystėje, Nikolajus ėmė domėtis kultūrizmu. Didžiausias autoritetas jam buvo Arnoldas Švarcnegeris. Vaikinas svajojo būti panašus į jį, pradėjo galvoti, kad norėtų dalyvauti kultūrizmo varžybose. Nesvarbu, kad kūnas ne visada klauso – nusprendė pradėti sportuoti. Nuėjo į sporto salę. Apie savo svajonę dalyvauti varžybose jis prasitarė čia sutiktam treneriui Valdui Slimanavičiui. Šis prisipažino niekada nedirbęs su neįgaliaisiais ir pabrėžė, kad, norint ko nors pasiekti, reikia įdėti labai daug pastangų. Tai Nikolajaus neišgąsdino, jis ėmė intensyviai treniruotis. 2008-aisiais jis buvo pakviestas į Klaipėdoje vykusias Pasaulio kultūrizmo federacijos Europos taurės varžybas ir laimėjo 1 vietą. Pradėjo į varžybas važinėti nuolat, vieną po kito skynė medalius.
Išgelbėjo sportas
Nikolajus įsitikinęs, kad jei nes sportas, jis dabar greičiausiai nepakiltų iš lovos ir nekalbėtų. Be to, vaikiną paauglystėje vargino epilepsija. Ji taip pat praėjo pradėjus sportuoti. Pasak Nikolajaus, sportas ne tik stiprina kūną, bet ir padeda nusiraminti, o sergant epilepsija tai labai svarbu. „Daug mano pažįstamų, panašių į mane, jau mirę. Ne dėl negalios, o dėl to, kad nerado prasmės, pradėjo gerti. Aš atradau sportą“, – dalijasi patirtimi N. Mironovas.
Pas Nikolajų pasikonsultuoti ateina negalią turintys žmonės. Jis sako iš karto perspėjantis, kad norint pajusti pokyčius, reikia sportuoti nuolat. „Gali pareiti metai, treji, tik tada pajusi naudą. Neužtenka pasportuoti vieną dieną ar mėnesį. Taip kaip žmogus miega, valgo, taip ir sportas turi tapti įpročiu. Negali būti taip, kad šiandien pasportavau, rytoj patingėjau“, – dalijasi patirtimi N. Mironovas. Kartą pasitarti atėjo panašią negalią turinti moteris. Jaunuolis ją perspėjo, kad pradėjus mankštintis teks kęsti didžiulius skausmus. „Aš jai pasakiau: „Jei esate pasiruošusi didžiuliams, nepakeliamiems skausmams, bus rezultatas, jei ne – niekuo negaliu padėti“, – pasakoja sportininkas. Pats Nikolajus sako prie skausmo jau pripratęs. Kai skauda raumenis, jam net malonu.
Nikolajus dabar neįsivaizduoja gyvenimo be sporto. Prieš keletą metų jis buvo patekęs į avariją ir stipriai sužalotas, sužeista galva. Pirmas jo klausimas po operacijos ligoninėje – kada galės sportuoti. Gydytojai patarė palaukti, o gal ir iš viso atsisakyti intensyvaus sporto. Tačiau Nikolajus, net nesulaukęs leidimo, grįžo į sporto salę: „Be sporto negaliu. Tai mano gyvenimo variklis.“
Neseniai Nikolajus susidomėjo triračių sportu. Lietuvos triračių sporto asociacija, pamačiusi, kad treniruotam jaunuoliui iš karto puikiai sekasi važiuoti triračiu, su juo sieja nemažai vilčių.
Svajonė – A. Švarcnegerio turnyras
Tiesa, neįgaliesiems rasti vietą treniruotis nėra paprasta. Kai nusprendė sportuoti, užsukęs į vieną populiarų sporto klubą netoli namų Nikolajus pamatė, kad neįgaliesiems taikomos nemažos nuolaidos. Apsidžiaugė, jau buvo betiesiąs pinigus. Registratorė pažiūrėjo į jį ir paprašė atnešti gydytojo pažymą. Atnešė. Tada paprašė pateikti tėvų pasirašytą dokumentą (nors jam buvo jau 21 metai). Pateikė. Na, o tuomet administratorė pasakė: „Atsiprašau, mes nenorime tavęs leisti į klubą. Tu invalidas, gąsdinsi mūsų klientus.“ Kas beliko – apsisukti ir išeiti. Nikolajus sako nepykęs – ne pirmą kartą pajuto paniekinamą žmonių požiūrį. „Kas iš to, kad pyksi, tik nervus susigadinsi“, – svarsto jaunuolis, tiesiog nuėjęs sportuoti kitur. Tik iki šiol nesupranta, kodėl reikėjo tris kartus sugrįžti į klubą ir kam nurodomos nuolaidos, jei neįgalieji nepageidaujami. Gal dėl to tokių kaip jis, rimtai besitreniruojančių kultūrizmą, Lietuvoje beveik nėra.
Nikolajus džiaugiasi, kad sulaukė didelio Žydrūno Savicko supratimo ir palaikymo – 3 metus treniruojasi jo sporto klubuose. Kai pirmą kartą jam paskambino, garsusis sportininkas nė kiek nenustebo dėl Nikolajaus negalios, visada skatina nenuleisti rankų ir siekti savo tikslų. Jam Nikolajus labai dėkingas.
Jaunuolis turi didžiulę svajonę – nori dalyvauti prestižinėse A. Švarcnegerio organizuojamose kultūrizmo ir kūno rengybos varžybose ir galbūt netgi laimėti. Tačiau tam reikia labai daug pinigų. Pasirengimas varžyboms, mityba kainuoja labai brangiai. „Lietuvos čempionatą laimėjau, Europos ir pasaulio taures laimėjau. Noriu siekti daugiau. Valios ir užsispyrimo man netrūksta. Esu pasirengęs labai daug dirbti. Lieka tik vienas klausimas – finansai. Iš mano neįgalumo pensijos tai nerealu“, – svarsto Nikolajus.
„Kai girdžiu, kad negalią turintis žmogus negali daryti to ar ano, pagalvoju – juk sveikas žmogus irgi daug ko negali. Kodėl yra tokie stereotipai? Negalėčiau pasakyti, kad esu kažkoks „neįgalus“, aš tiesiog žmogus. Tiesiog reikia labai daug dirbti. Jei aš ko nors noriu, darysiu viską, kad to pasiekčiau. Man sakė, kad niekada nedalyvausiu pasaulio čempionate, bet įrodžiau, kad galiu“, – patirtimi dalijasi sportininkas.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
