Apie visa tai plačiau – interviu su gydytoju radiologu, rašoma pranešime spaudai.
Gydytojau, teigiate, kad radiologija yra ne tik techninis mokslas, bet ir menas. Kaip taip gali būti?
Radiologija iš tiesų yra menas. Menas, prie kurio gali prieiti ir techniškai, ir kūrybiškai. Vienas gydytojas gali žiūrėti ir lygindamas priimti sprendimą pajautimu, o kitas techniškai užduoda klausimus ir taip atmetimo būdu randa atsakymus. Aš save priskiriu prie pastarųjų.
Matote, radiologija nėra tik rentgeno nuotrauka, kurioje vien tik matome, kurie spinduliai sugerti, o kurie – ne. Radiologija yra daugiametodinė disciplina.
Paprastai plataus profilio gydymo įstaigoje susiduriame su rentgeno, ultragarsinės diagnostikos, kompiuterinės ir magnetinio rezonanso tomografijų ir kitais tyrimais. Yra dalykų, kurie geriau matosi rentgeno nuotraukoje, kiti gal labiau funkciniame ultragarso ar magnetiniame rezonanso tyrime.
Jei prasideda kontrastinių medžiagų leidimas į organizmą, tada pradedi matyti kažkokią dinamiką: kažkas išryškėja, kažkas užgęsta, nes viskas turi savo dėsningumą laike.
Įsivaizduokite: įleidi į veną kontrasto, jis bėga tiesiai į širdį, į didįjį apytakos ratą, į smegenis, o tada filtruojasi, ir tu gali stebėti, ar veikia inkstai, nes jei veikia – vienaip išsifiltruoja, jei neveikia – tuomet kontrastas užsilaiko. Ir į tai galima pasižiūrėti labai meniškai, kūrybiškai, nes visuomet yra atsikartojimai.
Labai daug savo dėmesio skiriu skanavimo technikoms, vadinamiesiems protokolams, kuomet gali matyti, kaip kontrastas bėga ir nubėga. Būna atvejų, kuomet suleidi kontrastą, jis bėga aorta krūtine, pilvu ir žemyn į kojas. Paleidi tomografą skanuoti, stalas važiuoja ir tu užfiksuoji akimirką, kaip kontrastas bėga ir išblėsta.
Tai yra ir menas, ir technika, kuomet turi suprasti labai smulkius akcentus. Mano priėjimas prie radiologijos yra būtent toks.
Ar tiesa, kad gydytojo radiologo darbas kažkuo panašus į detektyvo?
Taip, aš kiekvieną atvejį matau kaip detektyvinę užduotį, matau, kaip veikia konkretaus žmogaus kūnas ir atpažįstu dėsningumus. Radiologija yra požymių ir dėsningumų atpažinimas. Tai lyg gydytojo akys, ko išoriškai nematome.
Kasdieniame radiologo darbe yra keli esminiai žingsniai. Pirmasis – aptikti problemą, antrasis – ją indentifikuoti ir vizualizuoti, o tuomet esant poreikiui įvertinti dinamikoje, skanuojant antrą kartą ar kita metodika. Tik tuomet atsiranda bendras vaizdas – kas gerai, o kas blogai.
Mus visus radiologus kas kartą apima azartas. Juk jei mums patiems nebūtų įdomu, taptume kompiuteriais, robotais.
Man asmeniškai darbas su urgentiniais tyrimais kelia didelį azartą, smalsumą, nes svarbu kuo greičiau atsakyti į klausimus, kurie yra svarbūs ir aktualūs šią akimirką. Mūsų darbas yra kuo aiškiau suformuluoti paciento būklę, kad jis gautų kuo tikslesnį gydymą. Po to labai įdomu yra sekti visą kelią, sekti gydymą, žiūrėti, kas keičiasi, ar reikia naujo tyrimo, o gal į buvusį tyrimą pažvelgti kitų tyrimų fone.
Įdomu tai, kad mūsų aprašymas niekuomet nėra baigtinis – štai čia irgi tas meniškumas. Atrodo, turėtume visi peržiūrėti, pamatyti, įvertinti ir aprašyti tą patį, bet čia yra labai daug interpretacijos, nes visi žinome skirtingą kiekį informacijos ir esame susidūrę su labai skirtingais pavyzdžiais savo darbe, sukaupę skirtingą patirtį.
Ar yra skirtumas, kaip tiriamos skirtingos kūno vietos?
Labai didelis skirtumas. Nuo seno likęs įprotis sakyti „rentgenas, rentgenologas“, nes veikia rentgeno spinduliai. Bet radiologija yra daug plačiau.
Yra bendroji radiologija, su kuria susiduriame mažesnėse ligoninėse ar poliklinikose, ne specializuotuose centruose, kur tomografu galima daryti ir sinusų, ir pilvo tyrimą, ir kontrastą – visko po truputį be siauresnės specializacijos.
Tuo tarpu, įsivaizduokime, kad kokiame nors širdies ir kraujagyslių ligų centre atliekami sudėtingi širdies tyrimai, kur reikalingas specializuotas kompiuterinis tomografas. Jis greičiau skanuoja, sinchronizuoja skenavimą su elektrokardiograma, geba fiksuoti širdies atvaizdą, kai ji nejuda. Tokius specializuotus tyrimus vertina gydytojai radiologai, kurie specializuojasi tik tos vienos srities vaizdų analizėje ir vertinime.
Gydytojau, Žalgirio klinikoje dirbate su smulkiais, kietaisiais audiniais, odontologinėmis patologijomis. Kuo ypatingas radiologo darbas veido, žandikaulio, kaklo srityje?
Nuo kitos radiologijos tai, ką atliekame čia, Žalgirio klinikoje, skiriasi tuo, kad veidas yra ypatingai subtilus anatominis regionas. Tai ypatingai sudėtinga sritis, labai retai kitose kūno vietose susiduriama su tokios mažos struktūros patologija. Tai labai smulku, subtilu. Todėl tai reikalauja ir kitokių žinių, ir kitokios metodologijos.
Tam mums padeda tūrinė kompiuterinė tomografija, kuri yra išskirtinai aukštos skiriamosios gebos tyrimas, tad mes labai detaliai matome ir analizuojame.
Palyginimui su kompiuteriniais tomografais, kuriuos naudojame kituose, bendrosios radiologijos skyriuose, Žalgirio klinikoje naudojami tūriniai kompiuteriniai tomografai yra aukštesnės skiriamosios gebos ir mato daug subtilesnius, smulkesnius pakitimus.
Deja, bet šiandien galvos ir kaklo srities radiologų labai trūksta visoje Lietuvoje.
Be to, šiandien mes dirbame tik su kietais audiniais (kaulais, dantimis). Tačiau minkštųjų audinių patologijų yra net daugiau nei kaulinių. Čia galėtume plėstis, čia yra mūsų ateitis.
Kokie dalykai labiausiai kelia nerimą gydytojams radiologams?
Radiologijos paslaugos prieinamumas pastaruoju metu labai išaugo, mes dažnai sulaukiame pacientų, kuriems yra paskirtas tyrimas, tačiau nebuvo užduotas klausimas, nėra aiškaus siuntimo tikslo.
Kadangi dabar gana didelis radiologijos paslaugų prieinamumas, mes, radiologai, susiduriame su pavieniais tyrimais, apeinant kitus galimai reikšmingus tyrimus, ir taip prarandame dalį svarbaus kelio, kad galėtume susidaryti bendrą vaizdą. Tuomet galime užduoti klausimą – gal mes atliekame perteklinius tyrimus ir taip atsiranda sistemos perkrovimas?
Negana to, turime galvoti ir apie radiacinę saugą. Šiuolaikinė radiologijos komanda negalėtų būti formuojama be medicinos fiziko, kurių vaidmuo tyrimų pasiūloje yra ne mažiau svarbus.
Medicinos literatūroje minimas radiacinės saugos „ALARA“ principas – jonizuojančiosios spinduliuotės dozė turi būti sumažinta iki kiek įmanoma mažesnio lygio, išlaikant pakankamą diagnostinę vertę.
Be abejo, kiekvienas atvejis yra individualus. Tačiau ypatingai jautri vieta yra vaikai. Vaikų, ypač mergaičių krūties ląstos kompiuterinės tomografijos tyrimas iki 3 kartų gali padidinti krūties vėžio susirgimų riziką ateityje. Tokių pavyzdžių galima vardinti ir daugiau. O tai tikrai kelia nerimą.
Kaip įsivaizduojate ateities radiologiją?
Radiologas atlieka svarbų vaidmenį, jis yra multidisciplininės komandos dalis. Jis užima centrinę rolę nustatant diagnozę, studijuojant onkologinius pakitimus, planuojant gydymą ir vertinant gydymo rezultatus. Tarkime, ateina neurochirurgas, neurologas, anesteziologas, bet diriguoja, vaizdą mato, supranta ir kitiems vizualiai paaiškina – radiologas.
Mums vis sakė, kad atsiradus dirbtiniam intelektui, mes nebeturėsime darbo, nes mūsų, radiologų, darbas yra atsikartojantis. Tai yra sritis, kurią gana nesudėtingai formulių pagalba apmokius dirbtinį intelektą galima automatizuoti. Lietuvoje jau yra šios srities startuolių, kurie rodo gerą pavyzdį ir pasaulio rinkai.
Aš asmeniškai labai noriu, kad tai kuo greičiau vystytųsi, nes tam tikrus procesus greitinant ir automatizuojant, galima mažinti krūvį. Tad radiologas, dirbantis su dirbtinio intelekto pagalba, visada bus konkurencingesnis.
Galvojant apie Žalgirio kliniką ir apie mūsų kasdieninį darbą čia – radiologija yra gyvybiškai svarbi chirurgijai.
Prieš kiekvieną burnos, veido ir žandikaulių operaciją mes, radiologai, galime apibūdinti, aprašyti artimiausią priėjimo tašką, apimtį, pjūvį. Galime vizualizuoti, skaičiuoti tūrį tam, kad matytume realesnį vaizdą. O po operacijos ar procedūros galime įvertinti rezultatus ir padėti suvaldyti komplikacijas.
Žalgirio klinikoje yra ir traumų centras. Šiandien susiduriame su situacijomis, kai yra sudėtinga atlikti tyrimą pacientams su didelės apimties traumomis arba pacientams su negalia, nes net ir minimalus judesys gali sutrukdyti rezultatui. Tad artimoje ateityje turėtų atsirasti platesnės radiologijos paslaugų galimybės.
Dar vienas dalykas – labai auga intervencinės radiologijos sritis, kuomet minimalios intervencijos būdu galima pasiekti, paimti mėginį, įkišti dreną išvengiant didesnės apimties pjūvio, pavyzdžiui, kaklo srityje. Tai yra minimaliai invazyvios procedūros, kurių metu sutaupomi ištekliai, laikas, o gydymo eiga – sklandesnė.
Kai atlikau praktiką Oslo universitete, intervencijų centre, atkreipiau dėmesį, kad radiologai ir chirurgai dirba išvien. Jie naudoja inovatyvias hibridines operacines, kur robotinės rankos fiksuoja vaizdą, taip pat naudoja holograminius akinius chirurginei navigacijai, kuri paremta radiologiniais vaizdais ir gydytojo radiologo įžvalgomis.
Kelias yra pramintas, manau, kad ateityje galėtume tai daryti ir Žalgirio klinikoje. Potencialo daug, tereikia tik kūrybiškai pažiūrėti į modernią ateities radiologiją.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
