Santarose veikia pirmasis mitybos terapijos poskyris Lietuvoje, skirtas visapusiškai mitybos sutrikimų prevencijai ir gydymui stacionaro sąlygomis. Čia gydomi pacientai, kuriems taikoma ligoninės dieta, o esant reikalui – skiriamas papildomas, enterinis, parenterinis ar kombinuotas maitinimas, suteikiamos rekomendacijos dėl mitybos namuose.
„Buvau viena iš šio poskyrio kūrimo iniciatorių, nes medicina eina į priekį dideliais tempais ir mes susiduriame su situacijomis, kai žmonės susiduria su didelėmis operacijomis, kurių metu jiems pašalinama dalis žarnyno – jie galėtų ir toliau laimingai gyventi, ką mes matome kitose šalyse, gaudami specialų maitinimą.
Dabar mes galime padėti žmonėms gyventi kokybiškiau, kai jie negali maitintis įprastu būdu. Juokaudami su kolegomis sakome, kad mes padedame žmonėms gerinti gyvenimo kokybę ir atnešame gyvenimo džiaugsmo“, – sako E. Gavelienė.
Maisto forma nesvarbi
Gydytoja dietologė sako, kad visa gyvybė yra sutverta taip, jog išgyvenimui yra būtinos maistinės medžiagos ir nors valgyti visada maloniau, kai maistas teikia džiaugsmą ir akims, iš tikrųjų organizmui visiškai nesvarbu, kokioje formoje jis gaus tas maistines medžiagas.
„Nelabai romantiška ir žavu būtų pasakyti, kad mūsų ląstelėms nelabai svarbu, kokioje formoje vitaminas C ar geležis, angliavandenis patenka į mūsų organizmą. Joms svarbiausia jas gauti.
Žinoma, bus priekaištaujančių, kad maistas suteikia mums laimės hormonus, kurie daro įtaką mūsų medžiagų apytakai. Iš tikrųjų taip yra, bet mūsų dietologų darbas yra toks, kad privalome užtikrinti maistinių medžiagų gavimą žmogui nepaisant jo būsenos“, – sako ji.
Pasak jos, gydytojams dietologams svarbiausia, kad nepaisant paciento būklės, būtų užtikrinta, kad jis gautų visas organizmui reikiamas maistines medžiagas. Dietologai parenka būdą, kaip tai galėtų įvykti. Pavyzdžiui, jeigu žmogui pašalinta didelė dalis žarnyno ir jis negali valgydamas maistą gauti jam reikalingų medžiagų, nes tiesiog nebėra vietos, kuri galėtų įsisavinti maistines medžiagas gaunamas su maistu.
Todėl toks žmogus turi gauti maitinimą kitokiu būdu. Lietuvoje tokiais atvejais taikomas maitinimas į veną.
„Taip maitinami žmonės gyvena savo gyvenimą, dirbą normalius darbus ir džiaugiasi kiekviena savo diena ir tą daro savo namuose. Tie žmonės namuose dažniausiai naktį susileidžia jiems reikiamas medžiagas, o dieną valgo įprastą maistą. Pacientai gali valgyti ir tradicinius patiekalus – šaltibarščius ar cepelinus ir patirti tą valgymo malonumą, bet maistines medžiagas gauna specialiuoju būdu“, – šypteli ji.
Svarbiausia – patenkinti organizmą
Vis dėlto, apie 85 proc. ligoninės stacionare atsidūrusių pacientų gali valgyti ir pasisavinti maisto medžiagas įprastu būdu. Tačiau ligoninės duodamu maistu patenkinti būna tikrai ne visi. Gydytoja dietologė E. Gavelienė sako, kad ligoninės tikslas – ne pradžiuginti akis, o suteikti komforto jausmą organizmui ir užtikrinti, kad jis gautų visas reikiamas medžiagas.
„Visuomet noriu pasakyti žmonėms, kurie gulėdami stacionare skundžiasi dėl maitinimo ligoninėse. Ligoninės maitinimo tikslas yra maistinių medžiagų užtikrinimas tiek, kad žmogus turėtų fizinį komfortą.
Kiek jis gali turėti emocinio komforto, labai didele dalimi priklauso nuo personalo, kadangi yra tam tikros dietos ir maisto pateikimo būdas, kuris emociškai sveikam žmogui gali sukelti šleikštulį ar pasibaisėjimą, tačiau yra tokios situacijos, kuomet žmogus negali valgyti įprastos konsistencijos maisto ir įprastų spalvų, nes pavyzdžiui, daržovės ar vaisiai yra spalvoti.
Tokie žmonės dažniausiai turi valgyti maistą, kuris yra iš mėsos ar kruopų, tačiau jis yra trintame pavidale ir iš tiesų tos vizualizacijos neturi, kuri galėtų suteikti emocinį pasitenkinimą. Aš visada savo aplinkai sakiau, tiek pažįstamiems, tiek žiniasklaidai, tiek tiems, kurie deda į socialinius tinklus nuotraukas su lėkščių turiniu iš ligoninės, visada reikia žiūrėti į tai atsargiai – koks tai yra pacientas, kokia dieta jam paskirta ir kodėl jam ji paskirta“, – sako ji.
Nėra ligoninės, kurioje visi būtų patenkinti maistu
Gydytojo dietologė sako, kad iš dalies dėl paciento nepasitenkinimo maistu gali būti kaltas ir personalas, nes galbūt pacientui nebuvo kruopščiai paaiškinta, kodėl jo lėkštėje atsiduria vieni ar kiti produktai arba kodėl jis gauna valgyti tik tyres.
„Dalį paciento nepasitenkinimo priežasčių nurašau ant personalo, nes reikia labai kruopščiai ir nuoširdžiai paaiškinti, kodėl jo lėkštėje šiandien ne jautienos kepsnys, o jautienos tyrė, nes vieno ir kito dalyko vaizdas nėra emociškai vienodas.
Asmuo, kuris išvargintas ligos, tikriausiai nelabai apsidžiaugs pamatęs savo lėkštėje tyrę. Lenkiu link to, kad stacionare pacientai maitinami tam, kad būtų gaunamas tam tikras maistinių medžiagų kiekis ir konsistencija, kad jam nepablogėtų ir sveikimas eitų ta linkme – žmogus sveiktų“, – sako ji.
E. Gavelienė priduria, kad dažniausiai žmonės turintys virškinimo sistemos patologijas gauna ne tokias akiai patrauklias dietas, todėl jų nepasitenkinimas gali būti suprastas.
„Žmonės, kurie serga kardiologinėmis ligomis ar diabetu, jeigu jų lėkštės turinys netenkina, galiu pasakyti, kad ne visada ir šeimoje visus tenkina namuose pagamintas maistas. Teko bendrauti su šeima, kurioje yra 3 vaikai ir mama, tėtis. Mama toje šeimoje kiekvienam šeimos nariui gamino po atskirą patiekalą, kad jie būtų patenkinti.
Deja, stacionare to padaryti neįmanoma. Noriu pasakyti, kad maistas, kurį gaunate ligoninėje, jo tikslas yra aprūpinti maisto medžiagomis, kad būtų galima saugiai sveikti. Esu turėjusi situacijų, kai stacionare buvo tenkinami pacientų norai iki tiek, kad galėjo pasirinkti ar mėgsta duoną su kmynais, ar ne. Mes esame riboti ir finansiniuose ištekliuose, ir gaminimo galimybėse.
Aš nežinau ar galima nuraminti, ar pasidžiaugti kažkokia prasme, bet pasaulyje nėra ligoninės, kurioje pacientai 100 proc. būtų patenkinti maitinimu. Deja, privačiose ligoninėse irgi to nėra“, – sako ji.
