Yra nemažai pavyzdžių, kai atlikę bausmę žmonės savarankiškai sugeba rasti savo vietą visuomenėje, bet kai kuriems įveikti sunkumus ir grįžti į normalų gyvenimą bei valstybės ir nevyriausybinių organizacijų pagalbos per sunku. Tačiau jos šie žmonės kol kas sulaukia nedaug. Siekdama, kad sugrįžę iš laisvės atėmimo vietų ir naują gyvenimą norintys pradėti asmenys sulauktų daugiau realios pagalbos, iniciatyvos ėmėsi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Pagalba savivaldybėse dar menka
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Piniginės paramos ir būsto skyriaus vyriausiasis specialistas, naujo laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų integracijos į visuomenę modelio rengimo grupės vadovas Tautvydas Vencius atkreipia dėmesį, kad didžiosios dalies bausmę atliekančių asmenų problemos kompleksinės: jie patiria diskriminaciją, atskirtį, serga priklausomybių ligomis, turi žemesnį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, jiems trūksta motyvacijos, nutrūkę jų ryšiai su artimaisiais ir t.t. Šiems asmenims išėjus į laisvę įsisenėjusios socialinės problemos labai apsunkina jų socialinę integraciją.
Šiuo metu visa atsakomybė už socialinės paramos ir tikslinės pagalbos teikimą atlikusiems bausmę ir išėjusiems į laisvę asmenims tenka savivaldybėms, į kurias jie grįžta, tačiau anot T. Venciaus, „dauguma savivadybių šios grupės asmenų neįvardija tarp tų, kuriems reikia didesnio rūpesčio, daugelyje savivaldybių nėra jokių specializuotų įstaigų, pavyzdžiui, nakvynės namų, labdaros valgyklų, o socialinę paramą grįžusiems iš įkalinimo vietų asmenims teikia tik socialinės paramos skyriai (centrai)“. Jis priduria, kad vienkartinės socialinės pašalpos, kurią asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų skirtingose savivaldybėse dydis nevienodas – vienur ji siekia 122 eurus, kitur vos 20 eurų, nes jas savivaldybės skiria pagal kiekvienoje iš jų nustatytą tvarką.
„Faktiškai tokia socialinė parama neatitinka socialinės integracijos tikslų ir daugiausia yra skirta trumpalaikiam tiesioginių fizinių gyvenimo poreikių tenkinimui“, – apgailestauja pašnekovas. Pasak jo, negalima atmesti, kad dėl pagalbos savivaldybėse stokos sėkmingai įsitvirtinti gyvenime pavyksta vos trečdaliui į laisvę grįžusių asmenų.
Trūksta kompleksinio požiūrio
Tai, kad iki šiol pagalba į laisvę sugrįžusiems ir bandantiems įsitvirtinti visuomenėje asmenims, kurią teikia ne tik savivaldybės, bet ir nevyriausybinės organizacijos (NVO), per menka, patvirtina ir ilgametę darbo patirtį su nuteistaisiais turinti Lietuvos kalinių globos draugijos reabilitacijos centro vadovė Milda Bliumenzonienė.
„Bausmę atlikusiems žmonėms prisitaikyti laisvėje dažnai būna labai sudėtinga. Pagalbos bausmę atlikę asmenys pagalbos dažniausiai kreipiasi į socialinės pagalbos centrus pagal gyvenamąją vietą. Pagalba jiems teikiama atskiromis paslaugomis: jie gauna šiek tiek pinigų, gali ateiti pavalgyti į labdaros valgyklą, jiems parūpinamas nuolatinis viešojo transporto bilietas. Mano žiniomis, paslaugas iš laisvės atėmimo įstaigų išėjusiems asmenims teikia ir „Carito“ nuteistųjų konsultacijų centras. Bausmę atlikę asmenys gali kreiptis į „Carito“ laikino apgyvendinimo namus, kur vienam kitam pasiseka susirasti laikiną pastogę, ar į nakvynės namus“, – vardija ji ir priduria, kad tolesnis į laisvę sugrįžusio žmogaus gyvenimas tampa savotiška „sėkmės“ ar „nesėkmės“ loterija.
Pasak M. Bliumenzonienės, taip yra dėl to, kad „trūksta tam tikro palydėjimo“: „Pataisos namai nesirūpina tuo, kas laukia bausmę atlikusio nuteistojo – tiesiog vieną dieną jam už nugaros užsidaro durys. Žmogus išleidžiamas į laisvę ir niekas nereikalauja jokios atsakomybės iš tų žmonių, kurie su juo dirbo“. Anot reabilitacijos centro vadovės, būtų gerai, jei jie „kažkam turėtų pateikti savotišką ataskaitą apie tai, ką pavyko nuveikti, kas sekėsi, kas nesisekė; tai suteiktų savotišką priežiūros tęstinumą“. „Trūksta kompleksiškesnio požiūrio“, – sako ji ir priduria, kad nėra vieningos sistemos, kas ir kaip turi pasirūpinti iš laisvės atėmimo įstaigų išėjusiais žmonėmis, šie ir blaškosi po įvairias institucijas, o dalis galiausiai vėl renkasi gyvenimą už grotų.
Reabilitacijos centro vadovė sako mananti, kad situaciją pagerintų aktyvesnis probacijos priemonių taikymas ir didesnė NVO pagalba. „Probacijos pareigūnai rūpinasi ne tik kontrole, bet ir tuo, kad žmogus turėtų gyvenamąją vietą, bandytų įveikti savo psichologines problemas. Savo pagalbą gali pasiūlyti ir savanoriai bei mentoriai“, – svarsto ji ir pateikia Skandinavijos šalių pavyzdį: „Tam tikrą dalį bausmės nuteistieji šiose šalyse atlieka ne uždarose įstaigose, bet laisvėje prižiūrint tarnyboms. Šie žmonės į gyvenimą sugrąžinami sėkmingiau“.
Pagalbos ieško ne visi
Lietuvoje yra savivaldybių, kuriose iš naujo į gyvenimą besikabinantiems žmonėms suteikiama gerokai daugiau pagalbos nei kitose. Vienas tokių pavyzdžių – Vilniaus miesto savivaldybė, kuri grįžusiems iš bausmės atlikimo vietų asmenims yra parengusi specialias atmintines. Jose nurodoma, kokios pagalbos galima tikėtis ir kur kreiptis dėl finansinės paramos, sprendžiant apsigyvenimo, gydymo ir sveikatos priežiūros klausimus. Anot T. Venciaus, ši savivaldybė teikia bene didžiausią vienkartinę išmoką, suteikia vilniečio kortelę su papildytu bilietu 30 dienų ir kt.
Vis dėlto problema yra ne tik tai, kad dalyje savivaldybėse teikiamos labai riboto spektro paslaugos, bet ir tai, kad nemažai bausmę atlikusių asmenų patys į jas nesikreipia. Anot M. Bliumenzonienės, vos ėmus viešai kalbėti apie paslaugas bausmę atlikusiems asmenims, susiduriama su nepalankiu visuomenės požiūriu – „reikėjo galvoti tada, kai nusikaltimą darei“.
Tačiau pasak T. Venciaus, tai ne vienintelė priežastis. „Asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, dažnai vengia kreiptis į savivaldybę dėl socialinių paslaugų, piniginės socialinės paramos, būsto ir kitos tikslinės paramos ne tik dėl to, kad yra stigmatizuojami, bet ir dėl sudėtingų biurokratinių procedūrų. O savivaldybės šiai asmenų grupei neskiria papildomo dėmesio ne tik dėl neigiamos viešosios nuomonės apie juos, bet ir dėl kompetencijos bei pasirengimo dirbti su šia žmonių grupe stokos“, – sako jis.
Iniciatyvos ėmėsi ministerija
T.Vencius pasakoja, kad siekdama paspartinti teigiamas permainas SADM domėjosi, kokia pagalba skirtingose savivaldybėse teikiama, o kokios trūksta – beveik prieš metus, 2019 m. pavasarį parengė bei visoms šalies savivaldybėms išsiuntė specialią anketą. Jos tikslas ir buvo išsiaiškinti grįžusių iš laisvės atėmimo vietų asmenų padėtį ir jų socialinės integracijos galimybes bei tai, kokia socialinė parama ir kita tikslinė pagalba jiems teikiama skirtingose savivaldybėse.
„Atsakymus į anketos klausimus atsiuntė 40 savivaldybių iš 60-ies. Iš jų pateiktos informacijos paaiškėjo, kad iš esmės jokia specializuota pagalba šiems asmenims neteikiama. Apsiribojama tik minimalia materialine parama ir bendro pobūdžio informacijos teikimu. Todėl SADM nutarė pati imtis iniciatyvos – sukurti naują pagalbos bausmę atlikusiems ir į mums įprastą gyvenimą bandantiems grįžti žmonėms sistemą“, – pabrėžia pašnekovas.
Kuriamas naujas pagalbos modelis
Kalbėdamas apie bausmes atlikusių asmenų problemas, kurias būtina spręsti integruojant juos į visuomenę, T. Vencius išskyrė keletą svarbiausių aspektų: pagalba susirandant gyvenamąjį būstą, pagalba įsidarbinant, įgyjant specialybę ar persikvalifikuojant, konsultacijos psichologiniais bei socialinės–profesinės adaptacijos klausimais bei būtinybė teikti socialines paslaugas, skirti pinigines išmokas socialinės ir psichologinės adaptacijos laikotarpiu, supažindinti juos su sveikos gyvensenos pagrindais, sudaryti sąlygas gydytis priklausomybes ir kitus susirgimus.
Tikimasi, kad sklandžiau spręsti šias problemas padės naujas pagalbos bausmę laisvės atėmimo vietose atlikusiems asmenims ir jų integracijos į visuomenę modelis. Jį bendradarbiaudama su Kalėjimų departamentu, NVO bei akademinės bendruomenės atstovais šiuo metu kuria SADM.
„Sutariama, kad atlikusių bausmę ir išėjusiųjų į laisvę asmenų socialinė integracija į visuomenę turi prasidėti dar asmeniui esant šioje įstaigoje ir nuosekliai tęstis konkrečioje savivaldybėje jiems išėjus į laisvę. Todėl ypač svarbu iš anksto ir planingai rengti asmenį gyvenimui laisvėje, įvertinus jo individualius poreikius ir situaciją. Palydint bausmę atlikusius asmenis į gyvenimą be nusikaltimų svarbus visų suinteresuotųjų institucijų bendradarbiavimas tiek laisvės atėmimo vietose, tiek savivaldybėse“, – sako T. Vencius.
Anot jo, kad asmens integracija į visuomenę, prasidėjusi dar laisvės atėmimo vietoje, būtų sėkminga, socialinės integracijos ir užimtumo veiklos, vykdomos laisvės atėmimo vietose ir laisvėje, turi būti glaudžiai susijusios. T. Vencius pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, jog asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo įstaigų, turi specifinių poreikių ir patirčių, svarstoma socialinės adaptacijos centrų steigimo galimybė. Be to, būtina sukurti ir naują darbuotojų, dirbančių su šia asmenų grupe tiek bausmės atlikimo vietose, tiek laisvėje, rengimo sistemą, kad jie galėtų įgyti atitinkamą kvalifikaciją ir reikiamų įgūdžių.
Pašnekovas priduria, kad svarbu sumažinti ir stigmatizaciją, kad sugrįžusieji į laisvę nesijaustų diskriminuojami, o tam įtakos turi ir viešosios nuomonės pokyčiai. „Norėtųsi, kad ne tik suinteresuotos institucijos, bet ir visi visuomenės nariai suprastų, jog pokyčiai įkalinimo sistemoje ir pagalba jau atlikusiems bausmę yra svarbūs visų mūsų gerovei. Juk ne veltui sakoma, kad tikroji šalies padėtis atsiskleidžia būtent tose vietose, kuriose jos piliečių gerovė dėl vienų ar kitų priežasčių tiesiogiai priklauso nuo valstybės“, – sako T. Vencius. Anot jo, susitarti dėl pagrindinių pakeitimų tikimasi artimiausiu metu, o patys pokyčiai turėtų prasidėti dar šiais metais.
