„Visiškai nesitikėjau tokio nuostabaus laiko, vis dar sunku atsigauti ir primygtinai rekomenduoju visiems, kurie turės tokią galimybę, net nedvejoti!“ – taip emocingai savo įspūdžius iš Suomijoje vykusios tarptautinės „Lions“ I tipo cukrinio diabeto stovyklos feisbuke apibendrino 19-metė Vilniaus universiteto studentė Miglė Miglinaitė.
„Lions“ jaunimo stovyklų ir mainų programos koordinatorius Tomas Grigas tvirtina, kad panašių atsiliepimų girdi beveik iš visų „Lions“ stovyklose dalyvavusių jaunuolių. Pasak Tomo, „Lions“ stovyklos organizuojamos nuo 1961 metų, ir nuo tada tūkstančiai 15–22 metų amžiaus jaunuolių iš viso pasaulio turėjo galimybę pakeliauti, susipažinti su kitų šalių kultūra ir įgyti unikalios patirties.
Lietuva į šią programą įsijungė 2011 metais, o po metų Lietuvoje, Vilkaviškyje, suorganizuota pirmoji „Lions“ jaunimo stovykla.
Vietų daugiau negu norinčių
„Lions“ organizuoja ir stovyklas įvairias negalias turinčiam jaunimui. Pirmiausia pradėtos organizuoti stovyklos judėjimo negalią turinčiam jaunimui, o šią vasarą pirmą kartą į stovyklą kviestas I tipo diabetą turintis jaunimas.
Tomo teigimu, kasmet į šias stovyklas gali vykti bent po 2–3 žmones, bet tiek norinčių neatsiranda. „Šiemet nebuvo nė vieno judėjimo negalią turinčio žmogaus, kuris pageidautų vykti į stovyklą Italijoje. Kiekvienais metais Sicilijoje, netoli Etnos ugnikalnio, rengiama stovykla sutraukia judėjimo negalią turintį jaunimą iš viso pasaulio. Stovyklautojai apsistoja specialiame „Lions“ lėšomis pastatytame centre, kur absoliučiai viskas pritaikyta judantiems rateliais. Per atostogas pats buvau ten užsukęs ir pagalvojau, kad ten pabūti yra tikra dovana“, – pasakoja koordinatorius ir priduria, kad judėjimo negalią turintys jaunuoliai turi galimybę į stovyklą vykti ne vieni, o su lydinčiu asmeniu.
Kodėl Lietuvoje neatsiranda pakankamai norinčių vykti į šias stovyklas? Tomas svarsto, kad tie, kurie galėtų pasinaudoti šia galimybe, galbūt neturi informacijos arba mano, kad tai brangiai kainuos. Koordinatorius patikina, kad negalią turintiems žmonėms stovyklavimas nieko nekainuoja, tik nukeliauti į stovyklavimo vietą reikia už savo lėšas, bet kiekvienas gali kreiptis į vietinį „Lions“ klubą ir gauti paramą kelionei ir draudimui, tada iš viso niekas nekainuos.
„Lions“ jaunimo stovyklos judėjimo negalią turinčiam ir I tipo diabetu sergančiam jaunimui vyksta vasarą, tad tuos, kurie norėtų kitais metais pasinaudoti šia unikalia galimybe, T. Grigas ragina suskubti paraiškas pateikti dar gruodžio mėnesį. Visa informacija pateikiama feisbuko grupėje „Lions“ jaunimo stovyklos ir mainai“, ten pat galima rasti būtinų užpildyti dokumentų formas. Be to, norintiems vykti į stovyklas reikia gauti vietinio „Lions“ klubo pritarimą.
Tomas sako, kad svarbiausia – įveikti savo baimes: „Kadangi stovyklautojai dažnai pirmą kartą vieni, be tėvų vyksta į užsienį, natūralu, kad apima nerimas. Dėl šios priežasties kiekvienais metais gegužę organizuojame bendrą būsimųjų stovyklautojų susitikimą, kuriame išaiškiname viską, ką reikia žinoti prieš kelionę, ir tada baimių sumažėja. Aiški programa, nuostabi globa, galimybė susipažinti su jaunimu iš viso pasaulio garantuoja unikalią patirtį: save pamatai pasaulio piliečio akimis, pradedi kitaip vertinti ne tik save, bet ir Lietuvą, grįžti supratęs, kad visos svajonės pasiekiamos“, – tvirtina koordinatorius.
Liga užgožė paauglystės maištavimus
Su panašiomis mintimis iš stovyklos Suomijoje neseniai grįžo ir Miglė. Su iš Vilkaviškio rajono kilusia mergina kalbėjomės ne tik apie stovyklą, bet ir staiga užgriuvusią ligą, dėl kurios mergina pasirinko medicinos studijas Vilniaus universitete ir svajoja tapti endokrinologe.
„Susirgau, kai man buvo ką tik suėję 13 metų. Paauglystės praktiškai neturėjau, nebuvo jokių maištavimų, viską užtemdė liga“, – pasakoja Miglė.
Ji atsimena, kad liga buvo netikėta – nuolat norėjosi gerti ir valgyti, krito svoris, buvo apėmęs vangumas – nieko nesinorėjo daryti, tik gulėti. Netrukus namiškiai suprato, kad atsitiko kažkas rimta. „Mama buvo girdėjusi apie diabeto simptomus, todėl nuvedė į polikliniką. Kai man padarė kraujo tyrimą, iš karto greitąja išvežė į Kauno klinikas, tiesiai į reanimacijos palatą“, – sako Miglė, prisimenanti išgąstį, nežinią ir ašaras.
Ligoninėje teko praleisti tris mėnesius. Iš reanimacijos Miglę perkėlė į paprastą palatą, ji susipažino su kitais, ilgiau sergančiais vaikais, bendravimas su jais suteikė drąsos. Ligoninėje Miglė sužinojo, kas yra diabetas, kaip skaičiuoti maiste esančius angliavandenius, išmoko leistis insuliną. „Viską kartu su mama pamažu įsisąmoninome, bet grįžtus namo, pasilikus be nuolatinės priežiūros, vėl pasidarė labai baisu“, – prisimena mergina.
Miglė sako, kad pradžioje jai buvo tikrai sunku, norėjosi nuo visų slėpti savo ligą, kad nereikėtų matyti užuojautos kupinų žvilgsnių. Vis dėlto per porą metų ji su liga susigyveno ir netgi pradėjo matyti teigiamų jos dalykų. Vienas iš pliusų, jos teigimu, yra diabeto stovyklos. Miglė yra stovyklavusi Lietuvoje, o šią vasarą vieną liepos savaitę praleido tarptautinėje stovykloje Suomijoje. „Stovyklose susipažįsti su žmonėmis, kurie serga ta pačia liga, kai kurie net nuo gimimo, bet tai jiems netrukdo džiaugtis gyvenimu, ir tai įkvepia“, – sako mergina.
Nors per beveik 7 metus gyvenant su liga buvo visko, dabar Miglė puikiai su ja tvarkosi – ji sveikai maitinasi, stengiasi kuo daugiau judėti, o ligą kontroliuoti padeda insulino pompa ir sensoriai, rodantys cukraus kiekį kraujyje. Mediciną studijuojanti mergina apie diabetą ir jo komplikacijas žino daug, bet sako, jog ramina tai, kad šioje srityje viskas itin sparčiai tobulėja. „Pažįstu žmonių, kurie serga jau 30–40 metų, jie dar prisimena didžiules adatas, o dabar naudojamos keturių milimetrų adatėlės. Kaip tik būdama Suomijoje išgirdau, kad jau atsirado pompa, kuri įsiuvama į po oda ir veikia kaip dirbtinė kasa“, – optimistiškai kalba būsimoji medikė.
Ne tik diabeto, bet ir sporto stovykla
Apie rengiamą „Lions“ I tipo diabeto stovyklą Miglė sužinojo iš mamos – šia informacija pasidalijo Vilkaviškio „Lions“ klubas. Miglė nedvejodama užpildė dokumentus ir sulaukė kvietimo vykti į Suomiją. Beliko nusipirkti skrydžio bilietus.
Prieš kelionę Miglė elektroniniais laiškais bendravo su pagrindine stovyklos „bose“ Susanna, apie viską jos buvo išklausinėjusi, bet prieš pat skrydį apėmė nerimas – reikės trenktis vienai į nepažįstamą Helsinkį, neaišku, kas ten jos laukia, be to, ar pavyks susikalbėti? Dėl visa ko įsimetė storą knygą, kad, jei kas, būtų ką veikti.
Netrukus visos baimės išsisklaidė – oro uoste lietuvaitę pasitikusi Susanna iš karto ją šiltai apsikabino, nusivežė pavalgyti, o paskui pristatė tiesiai į stovyklos vietą – „Kisakallio“ sporto centrą, įsikūrusį Lohja miestelyje. Pasirodo, lietuvė į stovyklą atvyko viena paskutiniųjų, o iš viso čia stovyklaus 11 vaikinų ir merginų iš 5 šalių – Lietuvos, Austrijos, Suomijos, Turkijos ir Italijos.
Su visais greitai pasisveikinusi, Miglė nuskubėjo į kambarį, kuriame savaitę gyvens kartu su suome Vilma ir turke Pinar. „Nusipraususi ir persirengusi priguliau ir pasiėmiau knygą, – prisimena mergina, – bet vos spėjus ją atsiversti pasigirdo beldimas – vienas iš stovyklos lyderių, sporto instruktorius Matias, kvietė su visais pažaisti tinklinį. Tinklinis man labai patinka, todėl pagalvojau, kad čia bus smagu.“
Tiesą sakant, atsivežtoji knyga liko neskaityta. Visos dienos buvo užimtos judriomis veiklomis ir bendravimu. Miglė prisimena, kad namie iš anksto buvo susiruošusi lagaminą – jame daugiausia buvo suknelių, kurias ji mėgsta nešioti vasarą. Vis dėlto prieš pat kelionę gavusi stovyklos programą suprato, kad prireiks šortų ir kelnių, tad lagaminą perkrovė, ir jame liko tik viena suknelė – tiesa, atsirado progų ir ją apsirengti.
Sporto stovykloje netrūko. Judrų gyvenimo būdą mėgstanti mergina džiaugiasi, kad čia jai teko pirmą kartą išbandyti įvairiausias sporto šakas – nuo suomiškojo beisbolo iki ledo ritulio ir šaudymo lanku. Teko žaisti ir jos mėgstamą tinklinį, ir krepšinį, kuris, beje, suomiams nėra toks aktualus kaip lietuviams. Stovyklautojų dar laukė plaukiojimas baidarėmis, išgyvenimo kelionė miške, ekskursija į Helsinkį su globėjais iš „Lions“ klubo. Beje, ten Miglei ypač didelį įspūdį padarė pirmą kartą matytos tikros amerikietiškojo futbolo varžybos.
Be to, stovyklautojai mėgavosi nuostabia gamta, suomiškos pirties malonumais (tiesa, italai ir turkai tokių pirčių nelabai pripažįsta). O vienas didžiausių stovyklos atradimų – sveikas, įvairus, labai estetiškai patiektas maistas. „Buvo daug įvairiai ruoštų daržovių patiekalų, netrūko ir žuvies, mėsos. Stovykloje dar kartą įsitikinau, kad sveikas gyvenimo būdas yra nuostabus dalykas“, – sako Miglė, pabrėždama, kad sergantiems diabetu tai ypač svarbu.
Apie sveiką mitybą, judėjimo svarbą kalbėta ir per stovyklautojams skirtas paskaitėles. Pristatytos ir diabeto gydymo naujovės. „Tiesą sakant, neišgirdau beveik nieko, ko nebūčiau girdėjusi Lietuvoje – vadinasi, neatsiliekam nuo pažangiausių valstybių“, – džiaugiasi mergina.
Tiesa, jai įspūdį padarė susitikimas su diabetu sergančia moterimi, per 2 metus savo šunį labradorą išmokiusią iš burnos kvapo ir drebulio atpažinti, kai ją ištinka hipoglikemija (kai gliukozės kiekis kraujyje per mažas). „Pavyzdžiui, jei tokia būsena ištinka naktį, „hypodogas“ gali pažadinti, nutraukdamas antklodę, ir atnešti įsikandęs ką nors saldaus“, – stebisi Miglė.
Kodėl verta važiuoti į „Lions“ stovyklą
Paprašyta išvardyti tris svarbiausias priežastis, kodėl reikėtų nedvejojant rinktis „Lions“ jaunimo stovyklą, Miglė ilgai nesvarsto: „Pirmiausia – kad prasiplėstų akiratis, kad suprastum, jog pasaulyje yra daug žmonių, su kuriais tave sieja tie patys dalykai.“
Taip pat stovykla padeda pakeisti požiūrį į savo negalią. „Yra tokių, kurie bando ignoruoti ligą, pyksta, kad susirgo, kaltina likimą, bet būdamas stovykloje kartu su tokiais pačiais kaip tu supranti, jog sveikas gyvenimo būdas nėra baisus, kad galima save įveikti, imti sportuoti ir sveikai maitintis, – sako pašnekovė. – O dar viena priežastis – stovykloje įgyji daugiau laisvės, supranti, kad pasaulis didelis, jame yra visko, ir daug ką pradedi kitaip vertinti.“
Miglė priduria, kad išlaisvėti padeda ir bendravimas anglų kalba – ji pati dabar sako galinti su bet kuo kalbėti angliškai, nesukdama galvos dėl artikelių ar kokių nors kitų taisyklių.
Žinoma, už daug ką Miglė dėkinga stovykloje sutiktiems žmonėms, kurie, pasak jos, yra „visiškai laužantys stereotipus ir įkvepiantys toliau siekti savo tikslų – baletą šokanti suomė Vilma, turkai – knygą rašantis Emre ir intensyviai krepšinį žaidžiantis ir svajojantis apie NBA Oguz, žavingos ir energingos italės Emma ir Elena ir visi kiti“. Tarp jų – ir visą laiką stovyklautojams padėję 4 stovyklos lyderiai, taip pat suomė Lida, su kuria Miglė taip susidraugavo, kad jau planuoja atostogų kelionę – Iida žada su ja aplankyti kitus stovyklos dalyvius ir aprodyti Suomiją.
Be abejo, Miglė dėkinga ir „Lions“ klubui, kuriam padedant praleido neužmirštamą savaitę Suomijoje, ir ragina kitus neabejoti ir pasinaudoti tokia nerealia galimybe.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
Taip.
Ne.
Nežinau, manęs tai nedomina.
