Apie tai, kad Oslo turnyre bus galimybe iškovoti profesionalo „korta“ Regimantas su treneriu Rinaldu Cesnaiciu suzinojo prieš dvi savaites.
„Ir aš viduje tikejau, norejau ir… Štai kaip viskas gavosi, – kiek sutrikes tv3.lt pasakojo Regimantas. – O dabar labai gerai jauciuosi. Atrodo, kad sapnuoju. Dziaugiuosi, kad man pavyksta judeti i prieki. Galima bus kelti naujus tikslus… Sezonas prasidejo puikiai“.
Pasak R. Sinkeviciaus, kiekvieno sportininko svajone yra tapti profesionalu.
„Buvau vienas pirmuju, kurie Lietuvoje varzesi „Men’s Physique“ kategorijoje. Galima sakyti, kad su Tomu Uroška buvome pradininkai. Tai gal visai naturalu, kad pirmasis tapau profesionalu, – šypsojosi 33-u atletas. – Sutapimas? Gal. Ar esu to vertas? Nezinau. Lietuvoje yra labai daug geru atletu. Tikiuosi, musu kategorijoje dar turesime ne viena „profa“.
Sunkus kelias
Paklaustas, kiek metu alinancio darbo sporto saleje prireike, R. Sinkevicius nukirto tiesiai: „Beveik penkiu metu… Iki šiol pamenu pirmasias savo varzybas. Visai neseniai pabandziau paziureti filmuota medziaga. Pasibaisejau. Labai juokingai visi atrodeme“, – juokesi Regimantas.
Miegas po keturias valandas per para, lekimas sportuoti puse penkiu ryte, griezta disciplina – toks buvo R. Sinkeviciaus kelias prieš kiekvienas varzybas.
„Dabar galiu pasakyti, kad tai atsipirko. Visa tai dave savo rezultatus, – teige atletas. – Ar svajojau? Nezinau, ar tai buvo svajone. Tai buvo tikslas, kurio siekiau juodai dirbdamas ir laikydamasis disciplinos“.
Pradzia – krepšinis
Su sportu Regimantas susidraugavo dar vaikysteje. Mokykloje jis zaide krepšini.
„Zaidziau mokyklos komandoje, bet visada norejau siekti daugiau. Prašydavausi i krepšinio mokyklas, bet man nuolat uztrenkdavo duris. Nuolat girdedavau, kad esu per zemas“, – prisimine R. Sinkevicius.
Jis niekada nepamirš dienos, kai nuejo i Vilniaus krepšinio mokykla: trenere vaikinuko papraše parodyti savo rankas.
„Trumpi pirštai – nieko iš taves „neišeis“, – tada išgirdo keturiolikmetis.
Tiek Regimantui ir uzteko. Jis uzsispyre visiems irodyti, kad jis gali zaisti krepšini. „Uzsivede varikliukas, – pamenu R. Sinkevicius. – Iki šiol, jei man kas nors pasako, jog nesugebesiu, aš butinai tai padarysiu“.
Netrukus prasidejo tarpmokykliniu varzybu sezonas.
Komandai sekesi puikiai – ji pateko i finalus, kurie vyko Vilniaus sporto rumuose.
Po rungtyniu prie Regimanto priejo ta pati trenere ir paklause, ar jis nenoretu pradeti lankyti treniruociu Vilniaus krepšinio mokykloje. Trenere buvo pamiršusi, kad ši vaikinuka pati iš mokyklos ir išspyre.
„Finale mes pralaimejome, taciau dziaugiausi del dvieju dalyku – po rungtyniu man ranka paspaude pats Arturas Karnišovas ir sulaukiau ivertinimo iš krepšinio mokyklos, – juokesi R. Sinkevicius. – Pradejau lieti prakaita krepšinio aikšteleje kiek profesionaliau“.
I sale – paskui broli
Taciau netrukus R. Sinkevicius patyre trauma. „O ir paauglyste prasidejo... Baliai, vakareliai, panos. Su krepšiniu buvo baigta“, – konstatavo Regimantas.
Bet nuo savo brolio jis uzsikrete nauja „liga“ – kasdienes treniruotes sporto saleje.
„Bet veliau atsirado sedimas darbas ir prasidejo sveikatos problemos: viena išvarza nuo sedimo darbo, kita išvarza nuo neteisingo sportavimo... Juk tuomet buvau visiškas savamokslis, – prisipazista R. Sinkevicius. – Dziaugiuosi tuo, kad šie dalykai man ikrete proto. Pradejau dometis, ka darau sporto saleje“.
O daktarai skubejo jaunuoli kišti po chirurgo peiliais. „Man buvo pasakyta, kad liksiu invalidas. O peiliu aš bijau paniškai. Pradejau reguliariai ir teisingai sportuoti... Taip aš atsiradau sporte, kurie esu ir dabar – fitnese“, – teige R. Sinkevicius. – Ir, patikekite, dabar ne kiek nesigailiu“.
