Gražutės regioninio parko plotas - beveik 32 tūkstančiai hektarų, įsteigtas siekiant išsaugoti ežeringą ir miškingą kraštovaizdį su Šventosios aukštupiu, jų ekologinę sistemą bei kultūros paveldą. Daugiau nei pusę parko užima miškai. Didžiausią plotą užima Gražutės giria, išlikusi dar nuo senovinio miškų masyvo. Čia tyvuliuoja grožiu pasižymintys Luodžio, Švento, Dūkšto, Šiurpio, Zalvo, Samavo ir kiti ežerai. Net 16 kilometrų tęsiasi sudėtingiausios konfigūracijos Lietuvoje vandens telkinys - žmogaus sukurtos Antalieptės marios (plotas 1911 hektarų) su daugybe salų, įlankų ir pusiasalių. Marių pietvakariuose esantis Blėkiškės pusiasalis – unikalus 6 šakų formos, labai vingiuotas ir išsiraitęs - vienintelis toks Lietuvoje.
Gražutės regioniniame parke yra 15 draustinių: 4 hidrografiniai, 3 telmologiniai (pelkių kompleksams išsaugoti) ir 8 kraštovaizdžio. Rezervatinių zonų, kuriose būtų draudžiama bet kokia veikla, parke nėra, tačiau joms galima būtų prilyginti valstybiniuose miškuose esančias potencialias kertines ir kertines miško buveines, kuriose ūkinė veikla nevykdoma. Parko vyriausiasis rekreacininkas Vytautas Eidėjus sakė: „Įprasta manyti, kad buveinė yra vieta, kurioje galima rasti prieglobstį, jaustis saugiai. Šiomis savybėmis turi pasižymėti tiek gamtos, tiek žmogaus sukurtos buveinės. Deja, žmogus daugiau paiso savo interesų ir neretai ignoruoja gamtos buveines, čia augančius retuosius augalus, bei nykstančius gyvūnus. Dėl neatsakingo žmonių stovyklavimo neleistinose vietose, kartais ir dėl elementarių žinių stokos, kai kurioms buveinėms gresia pavojus ar net visiškas išnykimas. Skaudu ir pikta, kuomet po vasaros aptinki smiltininio gvazdiko augavietę suniokotą keturačių motociklų, skendinčią neatsakingų stovyklautojų paliktame šiukšlyne.“ Kiekvienas žmogus, statydamas palapinę ar susikurdamas laužą neleistinoje vietoje, išvertęs krūvą šiukšlių, net gražindamas ir valydamas paežeres, nesuderinęs su regioninio parko direkcija, stipriai ir skaudžiai niokoja tai kas mus supa, tai kas priklauso ne mums, o gamtai.
Didėlė buveinių gausa ir įvairovė sąlygoja ir viso parko didelį rūšių įvairovės skaitlingumą. Šventosios ir Šavašos upėse aptikta į Raudonąją knygą įtraukta žuvų rūšis vijūnas. Viename iš parko užpelkėjusių ežerėlių net buvo rastas balinis vėžlys. Iš viso aptiktos 49 rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Šventoji, tituluojama gražiausia Rytų Aukštaitijos upe, ir Antalieptės marios vilioja vandens turizmo mėgėjus. O pats regionas, dėl kalvoto reljefo, gausybės ežerų vadinamas Lietuvos Šveicarija. Susipažinti su šiuo nuostabiu kraštu galima važiuojant dviračiais: tam parke paruoštos dvi trasos – Gražutės didysis (45 km) ir Mažasis (37 km) dviračių žiedai. Kokiu būdu bekeliausi, Salako bažnyčios bokštas pasitiks iš toli. Ji ne veltui įtraukta į pačių gražiausių Lietuvos šventovių sąrašą. Tai didžiausias akmens mūro statinys šalyje.
Aplankėme ir buvusį vandens malūną Tiltiškių kaime. Dviaukštis akmeninis malūnas pastatytas 1936 metais ant Šventosios upės kranto. Restauruotame ir sutvarkytame malūne atidarytas Zarasų energetikos muziejus, kurio rinkinį sudaro daugiau kaip 2 000 eksponatų.
Pakeliui pro vieną kitą piliakalnį, kaimelius, prie kurių rymo koplytstulpiai, stabtelime įrengtose atokvėpio vietose. Čia galima tik pailsėti, užkąsti, bet nestovyklauti, nedegti laužų. Tačiau štai prie Šiurpelio ežero palikta didžiulė nelegali laužavietė. Su parko darbuotoju ištampome apanglėjusius rastus tolėliau, Vytautas užpila pajuodusią paklotę smėliu ir žemėmis, net nukritusiais pušų spygliukai pabarsto, užmaskuoja. Vėl dalijamės mintimis apie lankytojų elgseną saugomose teritorijose. Gražiausios šalies vietos kviečia apsilankyti, pakeliauti, bet šiukšles reikia būtinai išsivežti. Tačiau šiukšlių vis paliekama, ir jų „procentinė sudėtis“ irgi išlieka stabili – plastikinė tara, pakuotės, buitinės ir statybinės atliekos. Tačiau yra ir gerų poslinkių - daug kur sunkiai tvarkomame laikinojo stovyklavimo gamtoje bare. Parko darbuotojai skatina privačių žemių gražiose pakrantėse savininkus įrengti stovyklavietes ir už tai imti nedidelį mokestį.
Ir kitose parko vietose galima prisiliesti prie paslapčių. Šavašos kraštovaizdžio draustinyje palei to paties vardo upelę aukštyn žemyn vingiuoja Šavašos pažintinis takas. Šavaša – ypatinga Lietuvos upė. Slėnis – svaiginančio aukščio, o vanduo, kaip tikroje kalnų upėje, krenta net 11 metrų kas kilometrą. Šavašos pažintinis takas yra vienas labiausiai lankomų objektų Gražutės regioniame parke ir Zarasų rajone. Tai puikus laiko praleidimas dviračių mėgėjams ir ne tik, kuriems trijų dienų žygis paliks neišdildomų įspūdžių.
Linas Senkus
