„Po kelionės į Gran Kanariją jau praėjo daugiau nei trys savaitės, tačiau prieš akis vis dar iškyla kalnai, maži miestai ir, žinoma, pirmą kartą gyvenime matytas vandenynas. Nepakartojamas jausmas. Atostogos Gran Kanarijos saloje buvo būtent tai, kas privertė mane pamiršti viską ir išgyventi būseną čia ir dabar. Tiesa, iki tos būsenos teko nemažai padaryti, bet apie viską nuo pradžių “, – Makaliui parašė skaitytoja Laura Karpavičiūtė.
Iš Lietuvos nėra tiesioginių skrydžių į Gran Kanariją, todėl norint patekti į šią salą neišvengiamai reikia keisti bent kelis lėktuvus. Mūsų maršrutas į Gran Kanariją buvo Bazelis – Madridas – Gran Kanarija.
Kodėl buvo pasirinktas Šveicarijos miestas Bazelis? Ogi todėl, jog tai buvo mūsų tarpinė susitikimo stotelė. Draugas dirba Londone, aš studijuoju Vokietijoje, tad pagalvojome, jog paprasčiausias būdas mums būtų susitikti pakeliui – Šveicarijoje.
Kelios dienos Bazelyje neprailgo: miestelis mažas ir jaukus, o kainos, žinoma, kaip ir visoje Šveicarijoje „žvėriškos“. Praleidę savaitgalį Bazelyje iš jo oro uosto išskridome į Madridą. Ispanijos sostinėje turėjome apie šešias valandas laisvo laiko. Jas išnaudojome klaidžiodami po miestą, prisipažinsiu, prabėgomis. Iš Madrido į Gran Kanariją atvykome tik vidurnaktį…
Pirmas dalykas, kurį padarėme vos tik atvykę į Gran Kanarijos oro uostą – nužingsniavome link automobilių nuomos punkto. Iš anksto užsirezervavus automobilį agentūroje „Hertz“ teko užpildyti dokumentus ir sužinoti pakitusias automobilio nuomos sąlygas. Pasirodo, jog turėjome papildomai susimokėti už privalomą draudimą ir nusipirkti automobilį su pilnu benzino baku. Tą kartą galvojome, jog tokioje mažoje saloje, tikrai neišvažinėsime viso automobilio degalų bako, bet… Pasirodo, klydome. Važinėjome daug, norėjosi pamatyti visą salą.
Pirmosiomis dienomis apsistojome Palay del Ingles mieste įsikūrusiame viešbutyje „Corona Roja“. Nerekomenduočiau. Dvelkiantis seniena kambarys buvo tik vieta, į kurią mes grįždavome permiegoti, visą likusią dieną praleisdavome miestuose. Dar vienas šio viešbučio minusas – daug senyvo amžiaus žmonių (ne tik viešbutyje bet ir pačiame mieste) ir maža automobilių stovėjimo aikštelė. Mums pasisekė, nes beveik kiekvieną vakarą rasdavom laisvą vietelę savo automobiliui, tačiau dažnas vaizdas – uoliai vietos automobiliui ieškantys vairuotojai.
Pirmoji diena: Gran Kanarijos sostinėje Las Palme pamatėme ne tik vieną gražiausių šios salos paplūdimių Playa de las Canteras, vakare teko malonumas sudalyvauti Kanarų salų karnavale. Karnavalas vyko dvi pirmąsias vasario savaites ir kuomet lietuviai šventė Lietuvoje užgavėnes, mes šventėmė karnavalą drauge su karštaisiais ispanais. Karnavalo metu pasirodė daug skirtingų grupių, kurios su savo kostiumais ir kaukėmis atlikdavo tam tikrus kūrinius, varžėsi vieni su kitais. Gausybė žmonių, puiki nuotaika ir pasirodymai iki paryčių paliko neišdildomą įspūdį.
Antroji diena: tyrinėjome žymiąsias Maspalomos kopas, o vakare aplankėme kurortą Porto de Mogan. Tą dieną, kuomet lankėme Maspalomos kopas, vėjas buvo labai didelis ir nebuvo malonu vaikštinėti kopomis, tačiau pamatyti jas, žinoma, buvo tikrai verta. Kadangi buvome apsistoję Palay del Ingles mieste, tai paplūdimiu žingsniuojant per pusvalandį atėjome ir iki pačių kopų.
Didelį įspūdį paliko Porto de Mogan kurortinis miestelis. Jei reiktų rekomenduoti, kur apsistoti Gran Kanarijoje, rekomenduočiau apsistoti būtent šiame miestelyje. Pasakiškai gražus ir ramus kurortinis miestas, kuriame galima paplaukioti povandeniniu laivu.Saldūs kaktusai ir kitos Tejedos gėrybės
Visiškai kitoks pasirodė šalimais esantis Puerto Ricko miestelis. Jis daug didesnis, pergrūstas turistų. Jei reikėtų palyginti su lietuviškais miestais, tai būtų galima sakyti, kad Puerto de Mogant – tai Nida, o Puerto Ricko – tai Palanga, su gatvės prekybininkais, kurie įkyriai perša savo prekes turistams.
Trečioji diena: kalnuotasis Aruco miestelis ir karalių miestas Galdaras. Aruco miestelyje didžiausią įspūdį paliko šio miestelio bažnyčia – Iglesia de San Juan Bautista. Didinga, netgi šiek tiek primenanti Paryžiaus katedrą. Netoli Arucas miestelio yra Montana de Arucas kalva. Su automobiliu ir mes užkilome ant kalvos. Nepasigailėjome – priešais mus atsivėrė nepakartojama ne tik Arucas, bet ir visos šiaurinės salos dalies panorama. Galdaro miestas šiek tiek nuvylė, – tikėjomės jame pamatyti daugiau, tačiau pamatėme tik pergrūstą ir ne itin tvarkingą miestą, o siauros ir stačios gatvelės buvo tikras išbandymas vairuojant automobilį. Todėl važiuoti iš vienos salos galo į kitą (mūsų atveju iš Palay del Ingles į Galdar) vien tik dėl šio miesto tikrai neverta.
Ketvirtoji – penktoji diena: Tejeda. Apie Tejedą galima būtų rašyti labai daug. Praleistos dienos čia buvo visiškai kitokios, nei prieš tai buvusios. Dienos slinko lėtai ir ramiai. Rytais ir vakarais akys „ganydavosi“ po kalnų peizažus, o mažo kalnų miestelio dvasia kūrė jaukumą ir norą čia būti. Nors dvi dienos Tejedoje kainavo brangiau nei keturios dienos Play del Ingles kurorte, tačiau nuomuojamas namelis puikiai atitiko kainos ir kokybės santykį. Namelis – klasikinės Gran Kanarijos salų dekoro stiliaus, šalia buvo sodas, kuriame augo apelsinai, citrinos ir kiti citrusiniai vaisiai. Vakarais skanaudavome šviežiai spaustų apelsinų sulčių, saldžios kaktusų uogienės, kuri čia labai populiari.
Iš Gran Kanarijos grįžome jau kur kas paprastesniu maršrutu Gran Kanarija – Londonas (Stansed oro uostas). Tiesioginis skrydis truko apie keturias valandas.
Kelionės yra tai, kas turi ilgai išliekamą vertę – prisiminimus. Prisiminimai apie Gran Kanariją mane šildys dar ilgai, bet tikiu, kad jau greit krausime lagaminus ir kilsim ieškoti nuotykiu kažkur kitur…
