Andrejus neslepia, kad ankstesniame jo gyvenime būta visko – ir alkoholio, ir netikrų draugų. Vyras neįgaliojo vežimėlyje – nuo 1998-ųjų rugpjūčio, kai sugėrovai jį išmetė iš penkto daugiaaukščio namo aukšto. „Nežinau, kiek laiko gulėjau ant žemės. Tik ankstyvą rytą atsimerkiau ir pats pasiprašiau kaimynų pagalbos. Draugeliai toliau linksminosi bute ir niekam nepranešė, kas nutiko“, – pasakoja vyras.
Naujas gyvenimo etapas
Taip prasidėjo naujas Andrejaus gyvenimo etapas. Po skrydžio iš penkto aukšto jam lūžo stuburas, koja, buvo sumuštas visas organizmas. Kelionės po gydymo įstaigas truko daugiau kaip pusmetį. Iš pradžių vyras gulėjo ligoninėje Jonavoje, paskui buvo pervežtas į Kauną. Stuburas operuotas tik po mėnesio, dar tris mėnesius po operacijos reikėjo gulėti. „Žinoma, iškart nesuvokiau, kas man nutiko, nors kojų nejaučiau nuo pat pradžių. Maniau, pagulėsiu pusmetį, metus, ir vėl išeisiu savomis kojomis. Tik po kurio laiko pradėjau suprasti, kad trauma – visam gyvenimui“, – prisimena Andrejus.
Po gydymosi ligoninėse sekė sanatorijų, reabilitacijos etapas. Sanatorijoje vyras gavo ir pirmąjį neįgaliojo vežimėlį. Tuo metu Andrejui nesinorėjo nieko matyti, jį kankino sunki depresija. Kurį laiką dar buvo ir alkoholio. Vyras sako jo visiškai atsisakęs tik vėliau, susipažinęs su Angele, pradėjęs sportuoti.
Tuo metu, kai Andrejus sveiko, mirė paskutinis jam artimas žmogus – močiutė. Sesė buvo dar maža, ji gyveno su globėjais. Vienišam vyrui buvo sunku pragyventi. „Neturėjau iš ko susimokėti už butą. Pats apsisprendžiau važiuoti į Jonavos globos namus. Maniau, taip bus paprasčiau. Būdamas ten, pradėjau sportuoti, su draugais važinėdavau į lengvosios atletikos, krepšinio treniruotes, dalyvaudavau varžybose. Vėliau atradau akmenslydį“, – pasakoja pašnekovas.
Andrejus sako, jog globos įstaigoje jam nebuvo blogai, vis dėlto mano, kad jauniems žmonėms ten – ne vieta, kur kas geriau gyventi savarankiškai, patiems kabintis į gyvenimą. „Kaip ir visose įstaigose, čia privalai laikytis taisyklių, tuo pačiu metu pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti, – sako Andrejus. – Man pasisekė, kad daug kur keliavau sportuodamas. Globos namuose susipažinau su Angele, susidraugavome, susituokėme. Persikrausčiau gyventi į jos kambarėlį. Vėliau apsisprendėme palikti globos įstaigą ir apsigyvenome išsinuomotame bute.“
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Sportas – gyvenimo dalis
Andrejus – Lietuvos akmenslydžio rinktinės narys. Šį sportą vyras pasirinko prieš šešerius metus, metęs krepšinį ir lengvąją atletiką. Akmenslydis labiausiai vyrą patraukė dėl to, kad čia reikia galvoti, strateguoti. Treniruotis Andrejus važinėja į Kauną, kartais – į Rygą, kur yra speciali akmenslydžiui pritaikyta aikštelė. Lietuvos čempionate kauniečiai žaidžia su vilniečiais, o laimėjusi komanda važiuoja į Europos, pasaulio čempionatus.
Vyras pasakoja, kad jo komanda praėjusiais metais Suomijoje užėmė aštuntąją vietą, šiemet Kauno akmenslydininkai tikisi būti pirmi ir iš B diviziono patekti į aukščiausiąjį A. Patekusieji ten gali važiuoti į paralimpines žaidynes. Andrejaus svajonė – dalyvauti 2022-ųjų Pekine vyksiančioje žiemos olimpiadoje. Mesti sporto Andrejus kol kas neketina – sako sportuosiantis tol, kol leis sveikata.
Reikia susitaikyti su realybe
Angelė taip pat sėdi neįgaliojo vežimėlyje – jos sveikata staiga pradėjo blogėti persirgus erkiniu encefalitu. „Visa bėda, kad pirmajame ligos etape man nebuvo aukštos temperatūros, jo tiesiog nepastebėjau. Užtat pakartotinai liga smogė visu smarkumu. Savijauta blogėjo po truputį, stabiliai. Dar prisidėjo ir migrena. Dabar labai greitai pavargstu, nuolat jaučiu silpnumą“, – skundžiasi moteris.
Angelė globos įstaigoje praleido 12 metų. Ji – našlaitė, nuo mažumės augo pas globėją. Įgijusi konditerės diplomą, ketverius metus dirbo pagal specialybę, nuomojosi būstą, vėliau gavo socialinį butą Rukloje. „Pradėjus blogėti sveikatai, viskas sugriuvo. Nebegalėjau gyventi viena. Teko prašytis į globos namus. Maniau – trumpam, pailsėsiu, atsigausiu. Vis dėlto šis gyvenimo etapas užtruko“, – prisimena Angelė.
Pasak jos, vienintelė išeitis pakliuvus į globos įstaigą – gyventi savo gyvenimą, savame pasaulyje. „Čia niekam neįdomi tavo nuomonė. Esi sraigtelis, ir tiek. Galbūt tai normalu – įstaigoje daugybė žmonių, neįmanoma išklausyti, atkreipti dėmesio į kiekvieną, – sako moteris. – Aš buvau jauna – nors sėdėjau rateliuose, bet mąsčiau, man norėjosi kalbėti, bendrauti, nuveikti ką nors įdomaus. Gelbėjo kūryba, rankdarbiai.“
Moteriai teko kovoti ne tik su ligos pasekmėmis, bet ir su užgriuvusia sunkia depresija. Išlipti iš duobės jai padėjo suvokimas, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus: „Vaistai nuo depresijos man nė kiek nepadėjo. Jie tik slopino. Nelabai sekėsi bendrauti ir su įstaigos psichologu. Esu uždaro būdo, daug ką linkusi laikyti savyje. Pradėjau domėtis psichologija, daugiau gilintis į save. Taip ir pradėjau sveikti.“
Gyvenimas Angelę išmokė susitaikyti su realybe, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Moteris sako, kad atsitiesti jai labai padėjo ir pažintis su Andrejumi. „Tuo metu buvau rami, uždara. Andrejus – visiška priešingybė: aktyvus, žodžio kišenėje neieškantis. Buvome labai skirtingi, bet priešybės, ko gero, traukia. Tik dabar, pragyvenę drauge dešimtį metų, supanašėjome“, – šypsosi pašnekovė.
Angelei sunkiausia dėl to, kad negali dirbti – ji visada buvo darboholikė: „Dabar didžiulis darbas – susitvarkyti namuose, nuvažiuoti į parduotuvę. Išplauti grindis, pagaminti pietus tapo sunkiu darbu. Galimybės labai ribotos. Kiekvieną darbą turiu apmąstyti iš anksto, nusiteikti psichologiškai, susitaikyti su mintimi, kad pavargsiu, kad reikės laiko atsigauti. Šiek tiek užsiimu rankdarbiais – neriu angeliukus, puošiu juos karoliukais. Vasarą dar kur nors išeinu, o žiemą dažniausiai sėdžiu namuose. Vis dėlto domiuosi psichologija, nuolat dirbu su savimi – tai labai palaiko.“
Moteris geba džiaugtis dabartiniu gyvenimu, o pirmiausia – santykiais su Andrejumi. Ji neprieštarauja vyro pomėgiui sportuoti, nors dėl to jo nuolat nebūna namuose. „Žinau, kad jam sporto labai reikia. Sportuodamas vyras gali išsijudinti, pabendrauti su žmonėmis, sužinoti naujovių. Kartais ir mane į treniruotes ar varžybas vežasi kartu. Labai palaikau ir jo svajonę dalyvauti paralimpinėse žaidynėse. Tada jis dar labiau pasitikėtų savimi“, – sako Angelė.
Žygiuoja gyvenimo keliu drauge
Visą laisvalaikį Daškevičiai leidžia drauge – jie važiuoja prie jūros, į stovyklą Monciškėse, pakeliauja po Lietuvą. Finansiniais sunkumais šeima pernelyg nesiskundžia – jie nepatenkinti tik ne visada logiškais Lietuvoje galiojančiais įstatymais. Pavyzdžiui, šeima ne vienus metus įrašyta į eilę gauti socialinį būstą, tik, padidėjus pajamoms, iš jos nesyk buvo išbraukiama, paskui vėl įrašoma.
Vis dėlto Daškevičiai patenkinti, kad jau dešimtį metų gali gyventi tame pačiame nuomojamame būste, pritaikytame negalią turintiems žmonėms, jiems nereikia nuolat kraustytis iš vienos vietos į kitą. Angelė pasidžiaugia, kad jiems labai pasisekė su buto šeimininku – jis pasiūlė parduoti butą savivaldybei su sąlyga, kad šeima ir toliau galėtų jame gyventi.
Angelę ir Andrejų džiugina ir tai, kad Jonavos miestas vis geriau pritaikomas žmonėms, turintiems judėjimo negalią: neįgaliojo vežimėliu daug kur galima nuvažiuoti, pasiekti gydymo įstaigas, valstybės institucijas, patogūs ir parkai, krantinė prie Neries: „Daug kas, atvažiavę į svečius, sako – oi, kaip jums pasisekė. Dabar aplink renovuoja namus, ir ties kiekvienu įrengiama nuovaža. Toks projektas patogus ne tik neįgaliesiems, bet ir tėvams su mažais vaikais, dviratininkams, sunkiau judantiems senjorams.“
Nepaisant nelengvos buities, Angelė sako nepasiduodanti blogoms mintims ir į gyvenimą žvelgianti optimistiškai: „Nekart įsitikinau, kad mūsų mintys materializuojasi. Apie ką galvosi, tas ir nutiks. Didžiausius sunkumus jau atlaikėme, gyvenimas po truputį gerėja. Tikiuosi, kad ateityje viskas bus geriau.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
