Aktorė Larisa Kalpokaitė apie Girdvainio mirtį sužinojo vakar vėlai vakare, apie pusę dvylikos. Nuo to laiko iki dabar ji kartu su vyru, taip pat aktoriumi Jonu Braškiu vis dar negali tuo patikėti.
„Aš viską suprantu, kad yra amžius, bet kažkaip su vyru netikim, niekaip negalim patikėti paprasčiausiai, kad tai atsitiko, nes bent jau mums atrodė sveikas, stiprus, talentingas, darbštus. Po šiai minutei socialiniuose tinkluose tiek užuojautų, naujienų, nuotraukų ir aš kažkaip negaliu patikėti...“, – sunkiai žodžius renka L. Kalpokaitė.
Ji sako, kad dėl karantino ilgą laiką Girdvainio nematė, tačiau puikiai prisimena paskutinį jų susitikimą ir neabejoja, kad teatras be jo taps kitoks:
„Paskutinį kartą aš jį mačiau spektaklyje „Marti“ žiemą. Tada žiūrėjom tą spektaklį ir man jis buvo geriausiai vaidinantis aktorius. Buvo pats geriausias personažas. Taip ir išliko akyse.
Dabar man niekaip nesueina galai. Aš iš karto pradėjau mintyse skaičiuoti, kiek spektaklių, kiek įvedimų, tai praktiškai trečdalis repertuaro – Gedimino spektakliai“.
L. Kalpokaitė prisimena, kad Girdvainis visuomet vaidmenims atiduodavo visą save, niekada negailėdavo jėgų, todėl niekas nesusimąstė, kad jam kas nors gali būti blogai:
„Aš labai gerai atsimenu, kai jam buvo 50 metų – jau atrodo toks gan solidus amžius žmogui, gyvenimo pusiaukelė, jis vaidino „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir lipo tokiomis lentomis į viršų. Lipo lipo, ten buvo jo monologas, kad aš noriu skristi, noriu būti medžiu. Būdavo aukštai aukštai ir po to nusileisdavo.
Ir aš taip žiūrėdavau, galvojau: Dieve, kiek žmogus turi turėti fizinių jėgų, kad taip greitai užliptų, nuliptų – be jokių apsaugų, be nieko. Tai aš pagalvojau, kad tikrai labai stiprus ir turi sveikatos. Toks įspūdis buvo, kad atrodo išoriškai sveikas, bet taip atsitinka...“.
Aktorė prisimena, kad buvo laikas, kai ji itin artimai bendravo su Girdvainiu, nes kartu turėjo labai daug gastrolių. Ji užtikrintai sako, kad Lietuva neteko vieno iš geriausių aktorių.
„Jis buvo žemaitis, visada toks pats sau. Turėjo įgimtą sceninės tiesos jausmą – tai reta savybė, ne visi aktoriai tai turi. Jis apsimetinėti scenoje negalėjo niekada, jam organiškai neišeidavo, dėl to aš manau, kad iškeliavo vienas iš geriausių Lietuvos aktorių“, – sunkiai atsidūsta L. Kalpokaitė.
Aktorė Ilona Balsytė tv3.lt portalui sako, kad Girdvainis buvo ne tik puikus aktorius, bet ir žmogus – tokių per gyvenimą sutinkama vienetais.
„Labai labai didelė netektis. Asmeniškai man tikrai labai skaudu, jis buvo labai brangus aktorius profesine prasme, iš tiesų, jis nuostabus aktorius. Ne kiekvienas gimsta tokiu žmogumi: tokiu geraširdišku kaip žmogus ir tokiu profesionaliu savo srity“, – jautriai kalba aktorė.
Ji priduria, kad Girdvainis buvo tarsi nepavaldus laikui ir dar galėjo žiūrovus stebinti bei džiuginti savo kūryba.
„Labai gaila, nes jis dar tikrai galėjo kurti. Kartais kai kuriems žmonėms, atrodo, amžius negalioja. Tikrai Gediminas iš tokių žmonių, kad atrodė jam lemta gyventi ir kurti amžinai. Tą labai sudėtinga suprasti dar“, – sako I. Balsytė.
Kino ir televizijos aktorė Gražina Baikštytė naujienų portalui tv3.lt sakė, kad su G. Girdvainiu teko susitikti ne vienoje filmavimo aikštelėje ar kino filmų festivaliuose. Aktorių dėl jo meistriškumo labai mėgo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio filmų režisieriai.
„Man su Gediminu teko filmuotis. Gal Lietuvoje taip nėra žinoma, bet jis buvo mėgiamas kitų šalių kino studijų. Pavyzdžiui, daug filmų yra nusifilmavęs ir Latvijoje, Estijoje. Ypač daug filmavosi Ukrainos kino studijoje. Ten irgi abu filmavomės filme „Ferfakso milijonai“, kur aš su Budraičiu buvome pagrindiniai miljonieriai, o Gediminas vaidino užsienietį policininką.
Ką noriu pasakyti, jį labai mėgo kitos kino studijos ir režisieriai, kviesdavo jį. Jeigu nusifilmuoja viename filme, tai galėdavai pamatyti ir kituose, tai nebuvo vienkartiniai vaidmenys. Gal jie nebuvo pagrindiniai, bet jis buvo charakterinis aktorius, lankstus, todėl nesistebiu, kad jį taip mylėjo režisieriai.
Kadangi kartu filmuodavomės kartu broliškų respublikų kino studijose ir festivaliai vykdavo taip pat. Aš jį sutikdavau ir kartais net ne Lietuvoje. Nekalbant apie tai, kad Lietuvoje vyko aktyvus kino gyvenimas, visiškai kitaip nei dabar, būdavo kino dienos ir mes, aktoriai, važinėdavome po Lietuvą, po miestus pristatinėti filmų ir daryti kūrybinius vakarus. Jau nekalbant apie tai, kad spektaklius žiūrėdavau. Ypač Tumino. Tie spektakliai darė man didelį įspūdį“, – pasakoja ji.
Apie kolegos mirtį aktorė sužinojo trečiadienį vėlai vakare. Ši žinia ją pribloškė ir atrodė sunku tuo patikėti. G. Baikštytė sako, kad jai ir pačiai teko savo knygai kalbinti G. Girdvainį. Tuomet jis tik dar kartą parodė, kad už jo linksmuolio kaukės slepiasi kur kas daugiau.
„2016 metais aš išleidau knygą „Gyvenimas, kaip teatras“. Toje knygoje yra ir Gedimino interviu. Po to darėme ir specialią fotosesiją. Su Gediminu buvo smagi, linksma fotosesija. Buvo šilta vasara. Mes vaikščiojome su Gediminu ir šnekučiavomės, o fotografas „gaudė“ mus. Gavosi tokios gyvos nuotraukos.
Gediminas visada darė įspūdį lyg būtų juokdarys, juokintojas, komedinio plano aktorius. Taip, jis tą gerai daryti mokėjo, bet jis buvo labai gilus aktorius ir kaip žmogus gilus. Galbūt čia visų komedinių aktorių, kad linksmas žmogus iš tikrųjų viduje yra liūdnas, nes jų akys visada būna liūdnos. Taip ir pas Gediminą buvo – jis šypsodavosi, bet akyse liūdesys ar gilumas.
Toks jis ir gyvenime buvo – atrodo linksmas, bet pradėjus bendrauti, pamatai, kad už to linksmumo kur kas giliau viskas. Jis nebuvo paviršutiniškas žmogus. Net kai pasakiau, kad noriu pakalbinti jį knygai, jis nesutiko iškart. Turėjau jį įtikinti, kad tai reikalinga.
Aš prisimenu jį iš šviesiausios pusės. Mes nebuvome tie draugai, kurie draugauja šeimomis ir susiskambina, bet daug kartų teko su juo susitikti ir kiekvieną kartą jis palikdavau šviesaus ir gilaus žmogaus įspūdį. Jis buvo nepaviršutiniškas linksmuolis.
Labai gerai atspindėjo Aleksandravičiaus nuotrauka, kur Girdvainis su ašara akyje, kuri tuoj nuriedės. Jis tikrai toks ir buvo. Man šiandien irgi ašaros akyse kaupiasi. Tikrai sunku patikėti, o juk galėjo gyventi ir gyventi. Dar per anksti jis išėjo, bet ne mes pasirenkame, o mus pasirenka, kada ten eiti“, – sako G. Baikštytė.
