„Šeimos kepyklą“ Raseiniuose įkūrė Edmundas ir Genovaitė Laurynai prieš 36 metus, o dabar joje sukasi anūkės. Viena pusė namo čia skirta gyvenimui, o kita – nedidelei kepyklėlei.
Seneliai kepyklos veiklą pradėjo nuo šakočių, tačiau dabar čia galima rasti visko – duonos, kūčiukų, grietiniečių, įvairių pyragų ir sausainių. Vis dėlto firminiu savo kepyklos gaminiu jie laiko ant beržinių malkų keptą šakotį.
„Močiutė ir darbe, ir šeimoje buvo labai valdinga moteris, labai griežta. Jos visi bijojo (juokiasi). Ji sugebėdavo suvadovauti ne tik darbe, bet ir šeimos rate – ir sūnui, ir seneliui, ir anūkams. Močiutė buvo tikrai geros širdies, visus labai mylėjo, visiems padėjo, bet kartu ir labai griežta“, – pasakoja anūkė Ema.
Edmundas pasakoja, kad jo žmona turėjo senas receptų knygas, iš kurių ir gamindavo, o jis pats buvo atsakingas už produktų nupirkimą ir parvežimą iš kito miesto.
Dabar šeimos verslu daugiausiai rūpinasi anūkė Ema, tačiau tai nieko keisto, nes ji nuo pat mažens stengėsi seneliams padėti:
„Eidavom maišyti tešlą. Su seneliu virdavome paukščių pieną, vonioje reikėdavo ilgai maišyti ir prižiūrėti, kad jis nesustingtų. Skruzdėlynus kepdavome, šakotį. Vėliau, kad paaugau, po pamokų visada eidavau į kepyklą ir padėdavau bandeles tepti, barstydavau pabarstukais, darydavau tai, ką leisdavo ir kuo galėjau būti naudinga.
Visada turėjau mintį grįžti ir perimti šeimos verslą, nes tai tarsi relikvija, šeimos turtas, lyg dar vienas papildomas šeimos narys. Uždaryti kepyklą, kai močiutė nebegalės dirbti, buvo gan keista mintis“, – pasakoja ji.
Tinginys su šakočiu
Ema ir Edmundas aprodė Gian Lucai kepyklą ir papasakojo bei parodė, kaip gimsta duona, šakočiai ir kiti skanūs kepyklos gaminiai.
Senelis pasakoja, kad pati pirma duona, kurią iškepė su žmona, buvo šviesi duona. Ją nuo pradžių iki galo padarė savo rankomis.
Ema atskleidė, kad duonai dažniausiai naudoja raugą iš vandens, kmynų, miltų ir salyklo arbe be jo, priklausomai nuo duonos rūšies.
Gian Luca savo akimi pamatė, kaip gaminamas ir lietuviškas šakotis bei galėjo pats pabandyti kepti šakotį. Paragavęs nuostabaus skonio šakočio, Gian Luca nusprendė parodyti kitokią tinginio versiją – vietoje sausainių jis naudojo šakočio gabaliukus. Taip pat jo tinginys buvo itališkas.
Virtuvės šefas pasakojo, kad daugelis galvoja, jog šis pyragas gaminamas tik Lietuvoje, tačiau iš tiesų jį mėgsta visas pasaulis. Tik, pavyzdžiui, Italijoje jis yra vadinamas „šokoladine dešra“.
„Šis pyragas negalėtų vadintis itališku, jei jame nebūtų kavos, tad mes ją čia būtinai panaudosime“, – slaptą ingredientą atskleidė virtuvės šefas.
Gian Luca atskleidė dar keletą tinginio gamybos paslapčių – jis įprastai tinginiui naudoja šokolado kapsuliukes, kad lengviau lydytųsi. Be to, jis naudoja 30 gramų sviesto ir nurodo, kad desertų gamyboje geriausiai naudoti šaltą sviestą.
