„Mano anyta Danguolė susirgo onkologine liga prieš porą metų, – pasakoja Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė. – Pajutusi virškinimo sutrikimus, ji ėmė lankytis pas gydytojus, tačiau tam tikrų paskirtų tyrimų, o vėliau jų rezultatų teko laukti labai ilgai, net po kelis mėnesius… O kai tyrimus gavo – liga jau buvo stipriai pažengusi..“
Pasak Mildos, gali būti, kad liga progresavo ypač agresyviai paskutiniaisiais mėnesiais iki galutinės diagnozės nustatymo.
Pats tyrimų ir jų rezultatų laukimas buvo visiškai pasyvus, nesiūlant imtis jokių priemonių. Atrodė, kad ligonis ir jo artimieji gali tik stebėti, kaip liga progresuoja, o žmogus akyse nyksta.
Tuo tarpu medicinos sistema sukosi per lėtai, kad kažkaip efektyviau pagelbėtų ligonei.
„Sunku dabar pasakyti, ar būtent tas laukimo laikotarpis buvo lemiamas, – dalijasi mintimis Milda, – tačiau ta mūsų ligonės ir šeimos bejėgystė buvo tiesiog žlugdanti…“
Danguolė negalėjo beveik nieko valgyti, nejausdama skausmų, o jokių veiksmingų priemonių: nei medicininių, nei psichologinių, ko imtis tokiais atvejais jai nebuvo pasiūlyta.
Vienas mėgstamiausių užsiėmimų – pasivaikščiojimas
„Danguolė buvo mano vyro mama, kurią pažinojau apie 20 metų, – pasakoja Milda. – Šiais metais jai būtų sukakę 80 metų. Kaip ir daugelis tos kartos lietuvių – tremtinė, išgyvenusi sunkią vaikystę Sibire, vėliau pokarį Lietuvoje.“
Ji buvo labai draugiška, švelni, mylinti ir rūpestinga šeimos moteris.
Kiek Milda ją atsimena, Danguolė visada stengėsi gyventi sveikai, mėgo gražiai ir elegantiškai rengtis, skaniai gaminti, labai kruopščiai rinkosi tik sveikus ir ekologiškus produktus, skaitė sveikos gyvensenos ir mitybos knygas.
Niekada neturėjo jokių žalingų įpročių, daug vaikščiojo.
Vienas mėgstamiausių Danguolės užsiėmimų būdavo nueiti ilgiausias distancijas parkuose, o mėgstamiausia vieta – Palanga, į kurią vykdavo kasmet.
Ligos progresavimas
„Kol supratome tikrą Danguolės padėtį ir ligą, užtruko, – pasakoja Milda. – Ji, būdama labai kuklus žmogus, ilgai mums nesakė, kokia tikroji diagnozė. Nenorėjo mums, o ypač savo abiem sūnums, sukelti rūpesčių…“
Artimieji sužinojo apie realią padėtį tik tada, kai Danguolei buvo paskirtas chemoterapinis gydymas.
„Dabar galvoju, kad jau iki to laiko Danguolė mintyse buvo atsisveikinusi su gyvenimu, – prisimena Milda. – Kai tekdavo telefonu šnekėti apie jos savijautą, tai vilties atlaikyti gydymą ji seniai nebeturėjo, nors pavyzdingai lankė visas procedūras.“
Pasak Mildos, sudėtinga būdavo anytai pakelti ūpą, kalbant apie ligą.
Vienintelis būdas nukreipti mintis buvo kalbėti apie jos vaikus, anūkus, kitus šeimos dalykus, kurie jai rūpėjo iki paskutinės gyvenimo minutės.
Sekinantis gydymas ir psichologinės pagalbos stoka
Mildos anytai paskirtas chemoterapijos kursas buvo labai intensyvus: porą dienų procedūrų ligoninėje, tuomet porą dienų labai sunkios intoksikuotos būsenos namuose bandant atsigauti, vienintelė šviesesnė diena sugrįžtant į vėžes ir vėl atgal į ligoninę…
Danguolė visa tai pakėlė labai sunkiai.
Iš tiesų šitokį sudėtingo gydymo ritmą bet kam būtų sunku pakelti, o dar be jokios rimtesnės psichologinės pagalbos – išvis neįmanoma.
„Kiek teko domėtis, deja, specializuotos psichologinės pagalbos onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems tikrai labai trūksta, – dalijasi mintimis Milda. – Kompetentingų specialistų arba išvis nėra, arba juos sunku pasiekti…“
Pasak Mildos, psichologai tokiems ligoniams reikalingi ne tik tam, kad spręstų egzistencines ir nerimo problemas, bet ir tam, kad padėtų susitvarkyti su paprasčiausiais fiziologiniais poreikiais, pvz., kaip įtikinti žmogų, kad būtina valgyti, nors maistas po procedūrų atrodo šleikštus ir pan.
Kai ligonis šitoks išsekęs ir pavargęs, artimųjų balsas jo nebeįtikina, tuo tarpu specialisto balsas, žinančio, kaip vystosi ligos eiga, būtų be galo reikalingas…
Chemoterapijos kurso nutraukimas
„Liūdniausia padėtis ištiko tada, kai Danguolė antro chemoterapijos kurso eigoje šitaip nusilpo, išseko, kad ji tiesiog nebeturėjo jėgų tęsti chemoterapijos kurso, o liga progresavo…“ – prisimena Milda.
Tada moteris tiesiog liko gulėti savo namuose ir niekas iš medikų net nepasidomėjo, kodėl ji neatvyko ir kaip galima būtų pagelbėti toliau.
Liga progresavo dar labiau, ligonė beveik visai liovėsi valgiusi, liepė užtraukti užuolaidas ir tokioj nevilty laukė mirties…
Kai prasidėjo dideli skausmai, Danguolės vyras nuvežė ją į Skausmo kliniką, bet tai buvo tik trumpo poveikio priemonė.
Be to, tas vežiojimas su greitąja, kai moteris buvo tokios būsenos, tik dar labiau ją vargino.
„Kai tuo metu aplankiau anytą ir išsiaiškinau visą realią padėtį, kad ji nebegauna jokios medikų priežiūros ir pagalbos, o tiesiog guli namie ir laukia dar didesnių skausmų, pasibaisėjau…“, – prisimena Milda.
Iš savo bičiulių ji buvo girdėjusi apie paliatyviąją pagalbą ir pabandė išsiaiškinti, kaip ją gauti.
Gydytoja pamiršo pacientę
Pasak Mildos, šeimai teko gaudyte gaudyti Danguolės gydytoją onkologę, kuri apie savo neatvykusią į chemoterapijas pacientę buvo tiesiog pamiršusi; prašinėti, kad kuo skubiau pildytų būtinus dokumentus, tuomet „medžioti“ šeimos gydytoją, jai ilgai pasakoti apie Danguolės ligos istoriją nuo A ir taip pat maldauti, kad kuo greičiau pildytų reikalingus dokumentus.
Mildai pasirodė labai keista, kad pagal nustatytą tvarką ne onkologas, o tik šeimos gydytoja gali išrašyti vaistus nuo skausmo, nors ji tos ligos istorijos neseka, apie onkologiją nelabai išmano ir sprendimą apie nuskausminamųjų dozę sprendžia tik iš artimųjų nupasakojimo…
Sulaukus dokumentų, leidžiančių gauti paliatyviąją pagalbą namie, Milda pradėjo Ieškoti informacijos ir rekomendacijų apie paliatyviosios pagalbos namuose galimybes.
Viena specialistė Nacionaliniame Vėžio institute Mildai pasakė: „Jums labai pasisekė, kreipkitės į slaugytoja Aną iš Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso. Ji tikrai gali suteikti pagalbą.“
Pažintis su hospisu
„Vos tik paskambinau hospiso slaugytojai iš balso supratau, kad tai labai šviesus žmogus, – pasakoja Milda. – Iš pradžių nei uošvis, nei anyta nesuprato, kokia čia dar begali būti pagalba ir kam jos bereikia.“
Tačiau atvykus hospiso komandai, po pirmojo Danguolės užkalbinimo ir po pirmosios lašinės namuose ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme, tapo šviesiau.
Slaugytoja Ana tik įžengusi atitraukė užuolaidas ir pasakė, kad mes čia visi nuo šiol darbuosimės tik su viltimi, nes kitaip ko gi mes visi čia susirinkome.
Namų hospiso pagalba
Slaugytojos guvumas, linksmumas ir žinojimas, ką ji daro, kokie veiksmingi paprasti dalykai, laiko skyrimas pokalbiui su ligoniu, su jo artimaisiais buvo tokie reikalingi, kad po jos vizitų atrodydavo, kad pacientė yra daug sveikesnė.
„Mano anyta po vizito apsiverkė ir pasakė, kad niekada gyvenime nebuvo iš mediko gavusi sau tiek dėmesio, kiek iš Anos…“ – susijaudinusi prisimena Milda.
Vėliau artimieji jau žinojo, kad po namų hospiso komandos vizitų Danguolei kaskart tampa šiek tiek lengviau, skausmai atlėgsta, skysčių pusiausvyra normalizuojasi, ji gauna patarimų, ką valgyti, kaip vartoti vaistus.
Palydėjimas
Danguolės liga ypač paaštrėjo pernai prieš pat šv. Kalėdas ir atrodė, kad jų kartu su visa šeima nebesulauks, tačiau tik Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso komandos dėka, su Danguole šv. Kūčias ir net Naujuosius metus pasitiko Danguolės vyras, vaikai ir anūkai.
Galimybė palaikyti žmoną, mamą, močiutę už rankos prieš atsisveikinant ir oriai išlydėti artimiesiems buvo nepaprastai svarbi ir reikalinga…
„Labai norėtųsi, kad Lietuvoje atsirastų daugiau taip savo profesijai ir ligoniams pasišventusių žmonių kaip Ana ir Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų komanda. Reikia kuo daugiau tokių įstaigų kaip Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas, kuriame žvilgsnis į iškeliaujantį žmogų kupinas pagarbos ir meilės…“ – susijaudinusi dalinasi mintimis Milda.
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Danguolę, bet ir kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
Autorius: Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas
