Banalu, bet teisybė – vedybos Tau, mano drauge, yra didelis įvykis, ir gyvenimas po jų jau niekada nebebus toks, koks buvo. Tu ne vien vedi savo moterį. Tu ją vedi ne vienam vakarui. Tu ją vedi metams, penkeriems, dešimčiai, trisdešimčiai – Tu ją vedi visam savo likusiam gyvenimui. Tu ją mylėsi visada: ir kai ji laimės aukso medalį, ir kai praras darbą, ir kai negaluos, ir kai pyks ant Tavęs, ir kai lauksis Jūsų abiejų vaikelio, ir kai miegos su Jūsų abiejų sergančiu vaiku, ir kai staiga užsinorės lankyti fotografijos kursus – Tu ją mylėsi visada.
Nes būtent tai padarys tave tikru Vyru. Žinančiu, kad smagiausias dalykas pasaulyje – tai turėti laimingą žmoną. Ne vien pinigai ar nauja idėja daro vyrą laimingu. Šeima daro vyrą laimingu.
Nes po vedybų Tu netrukus užmirši, ką reiškia būti vienišu. Ir tai geras jausmas, nes netruksi pamatyti, kad vienišiai yra keisti ir dažniausiai nelaimingi žmonės. Santuoka – tai tarsi įstojimas į naują religinę sektą. Aplink Tave pradės suktis nauji žmonės, naujos poros, nauji draugai. Vedybinis gyvenimas nuo pat pirmos dienos yra dinamiškas. Atsiras nauji malonumai, naujos vertybės, naujas požiūris ir nauja atsakomybė – o tai būtina kiekvieno vyro evoliucijos sąlyga. Ir pamažu Tu tapsi toks, kaip Tavo tėvai, o tai, patikėk, mano jaunasis drauge, nėra blogai, ir ne visiems pasiseka tokiais tapti – gerais, atsakingais, dorais ir gerbtinais.
Taigi, nuo šiol savo ateinančiame gyvenime gali pamiršti Valentino dieną, gali pamiršti Motinos dieną, bet niekada nepamiršk savo vedybų metinių – nuo jų prasidės Tavo tikrasis gyvenimas.
Taigi, kas sakė, kad Jaunikis neturi būti matomiausia ir svarbiausia asmenybė pasaulyje bent jau savo vestuvių dieną?
Žinoma, vestuvių dieną rūpesčių daug, ir Jaunikio šypsena tradiciškai būna pati rūgščiausia. Apžvelgdamas džiugius svečių veidus, jis nevalingai mintija, ar visi žino, kad jaunoji jau laukiasi? Kaltai šypsosi savo pirmajai mokyklinei meilei Liudmilai. Blogai orientuojasi aplinkoje ir atgyja tik išgirdęs riksmus „Kartu!“ Bučiuoja kiekvieną objektą, kuris tik priartėja prie jo veido arčiau nei per 20 centimetrų. Vidinėje švarko kišenėje šiugžda dovanų vokeliai, ir neapleidžia įtarimas, kad vieni jų plonesni už kitus, ir norisi užsidaryti tualeto kabinoje ir greitai perskaičiuoti tai, kas gauta. Naujai iškeptas Jaunikis sukinėja vestuvinį žiedą ir nejučiomis bando jį nusimauti ir vėl užsimauti. Ir t.t., ir t.t.
Ir išvis, Jaunikis savo vestuvių dieną dažniausiai svajoja tik pabusti.
Bet taip neturi būti! Kad ir kokios vestuvės bebūtų, kad ir kokiu metų laiku jos vyktų – Jaunikio apranga turi visam pasauliui sakyti – AŠ kontroliuoju padėtį ir AŠ pasiruošęs vakarėliui. Žinoma, kitaip nei moterys, vyrai savo vestuvinės aprangos atžvilgiu neturi tiek daug erdvės manevrui – nes visada tai tik kostiumas/smokingas, marškiniai, kaklaraištis/peteliškė, batai. Ir į ką tai pavirsta? Nuotaka dar neišėjo pro daugiabučio laiptinės duris, o Jaunikis jau suprakaitavęs ir panašus į šiukšlių konteinerį šalia tos pačios laiptinės. Kelnės demėtos, nes nesėkmingai atidarinėjo šampaną Metrikacijos biure. Ant skruostų – pomados žymės nuo laimingų artimųjų bučinių. Šukuosena supurkšta laku, plaukuose - ryžiai, galvos oda niežti, bet reikia valdytis ir jos nepasikasyti, kad nesugadintum tos pačios šukuosenos. Šlubčioja abejomis kojomis, nes abu nauji bateliai spaudžia. Nevalingai kaišioja rankas į švarko kišenes, bet jos užsiūtos…
Ir kai Jaunikis stovi suplukęs ir suprakaitavęs vasaros karštyje, nevalingai ima galvoti, ar iš tikrųjų tokios kankinančios vestuvės ir turi būti?
Ką daryti? Pradžiai, visada rinktis kuo lengvesnę aprangą, net ir žiemą – tokia visada pravers ir vasarą (o jei labai jau šalta, apsigaubk savo gležnus pečius kailiniais). Nesidrovėk paklausti savo draugų, ką Tavo vestuvių dieną jie vilkės – ir vilkis kitaip. Eksperimentuok spalvomis. Nebijok ekstravagantiškų aksesuarų. Tu esi vestuvių vakaro žvaigždė, ir tegu visas pasaulis tai mato (taip, susegamos peteliškės vėl madoje, bet būk pagaliau vyras ir išmok nors kartą gyvenime peteliškę susirišti, o ją susirišęs – ir nešioti…) Žinoma, drąsi ir originali apranga suerzins daug senelių, bet ir jiems visada įdomu įvertinti, kaip evoliucionuoja jų sukurtas pasaulis.
Be to, į praeitį nugrimzdo tokios sampratos kaip „vestuvinis/išleistuvinis kostiumas“ – ne karo metas. Su vestuviniu kostiumu galima eiti ir į biurą – šiais gamtinių resursų išsekimo laikais tai būtų net ir socialiai atsakingas poelgis. Ir kostiumas išvis net nėra pats svarbiausias dalykas vestuvėse. Ypač švarkas – praėjus valandai nuo vakarėlio pradžios jis jau kabos ant krėslo atlošo. Nešvaistyk pinigų kostiumui, verčiau juos investuok į naujos šeimos gerbūvio kūrimą. Bet kurį įsigytą kostiumą gali pasitaisyti pas siuvėją. Nenuomok – visada žinosi, ir kiti žinos, kad tai – ne Tavo rūbas, juoba kad nuoma yra pinigų švaistymas. Batai turi būti būtinai suvarstomi – ne į paplūdimį eini. Niekada neprisikimšk švarko kišenių. Nesinešiok didelės piniginės. Tavo švarko ir kelnių kišenėse turi būti tik grynieji (nuotakai išpirkti), dokumentai (metrikacijai) ir kreditinė kortelė (nenumatytiems atvejams). Tiesa, patartina dar nešiotis ir žiebtuvėlį – jei kuriai damai staiga prisireiks ugnies…
Kaip jau minėta, ne apranga svarbiausia. Nes svarbiausia vestuvėse – šypsena kiekvienam. Klausyk, šypsokis, šok (kiek kartų Tau buvo sakyta – išmok pagaliau bent jau pagrindinių šokių žingsnelius!). Rask gerą žodį kiekvienam vestuvių dalyviui. Linksminkis – net ir vestuvinėse nuotraukose žmonės geriau atrodo išsišiepę nei pozuojantis rimtais veidas į foto objektyvą. Šiais realybės šou laikais – žmonija nori dokumentikos, o ne oficialaus matrimoniškumo.
Niekada nesakyk tosto išgėręs (tradicinė kiekvieno jaunikio bėda – iki septintojo tosto jis vis dar mano, kad negirtėja). Nepatingėk prisėsti prie senukų – taip juos pagerbsi, kitiems pademonstruosi savo mielumą, be to, dar ir gyvenimiškos išminties gausi už dyką. Bendrauk su vaikais – tie atviriausiai Tau nurodys Tavo klaidas, pašokdink juos, pasidžiauk su jais – galų gale, vardan vaikų ir gyvename.
