Martyno Starkaus pasakojimas:
- Tilps tavo lagamine dar vienas maišas? – Paklausiau Vytaro prieš pat registraciją #TurkishAirlines skrydžiui į Stambulą, kur mes pernakvosime, o paskui, rytoj, jau pakilsime didesniam žingsniui – skrydžiui per Atlantą į Čikagą. - Tilps. Be problemų. Duok šen.
Paėmęs iš manęs daiktus Vytaras pasilenkė prie lagamino ir ėmėsi krapštytis prie užrakto kodo, norėdamas jį atidaryti.
Nejučiomis prisiminiau Australiją, kuomet, dar naujas ir gražus daiktas buvo laužomas Brisbeino muitinėje atsitiktiniam patikrinimui, nes šeimininkas jo užraktų kodus sugebėjo paprasčiausiai pamiršti. Suprantama - ilgas skrydis, nauji skaičiai – nėra lengva.
Tačiau ir dabar vaizdas atrodė gana panašiai. Tik pareigūnai su replėmis ir visrakčiais nestovėjo šalia.
Kol aš taip buvau nugrimzdęs į prisiminimus, maišas lagamine dar neatsirado, o mano bičiulis vis labiau kaito nuo pastangų. Supratau, kad jau pradėjo nervintis. Už mūsų eilė prie registracijos ilgėjo. Vytaras užsidėjo akinius.
- Koks ten tas kodas? 456? Ar 654? Pameni? - 456, - atsakiau užtikrintai. Aišku aš jį įsiminiau visam laikui. Nes juk galėjo pasikartoti. Ir kartojosi. - Hmm... Netinka. Neatsidaro. - Nei vienas? - Nei vienas. – O po pauzės pridūrė:- Ir vėl. Prasideda.
Radzevičius jau akivaizdžiai pyko. Atėjau pagelbėti. Žmonių aplink vis daugėjo, bet jie dar buvo mandagūs ir kantrūs.
Laukė, o mes, jau abu, vis sukiojome kombinacijas. Nieko. Nei krust, nei trakšt.
Žengiau žingsnį atgal. Tuo pat metu situacija atrodė ir juokinga, ir erzinanti. Na kaip su juo keliauti? Ką? Jau pirmą minutę problemos. Anksčiau kažkaip vėliau viskas prasidėdavo. O dabar štai, dar su namiškiais neatsisveikinus. Gal tie lagaminai paseno, laikas keisti? Bet ne, dar visai geri, mano vis dar puikiai tarnauja…. Pala.
Žengiau žingsnį link prakaito jau išmušto draugo.
- Žinai, manau, viskas būtų daug greičiau, jei kodą rinktum ant savo lagamino. Jis ten, toliau. O mano palik ramybėje ir nebelaužyk.
Vytaras pakėlė galvą. Pažiūrėjo rodoma kryptimi, nusikeikė, tada nusišypsojo ir patraukė link beveik vienodai atrodančio, tik kiek didesnio, sidabrinio lagamino kiek atokiau. Pora jau gerai treniruotų pirštų judesių ir užraktai iš karto pasidavė.
Eilė sutartinai atsiduso. Registracija pajudėjo.
Viskas būtų gerai, tik dabar turiu šiek tiek nerimo ir aš- Vytaro kodas taip įstrigo galvoje, kad nesu tikras, ar gerai atsimenu savąjį.
Tiek to, patikrinsiu Čikagoje.
Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus kelionę sekite čia:
